Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Populiariosios muzikos archyvas
Populiariosios muzikos archyvas - tai taip rusų kalba vadinosi tokios atvirai piratinės, bet valstybiniu mastu išleistos vėlyvojo sovietmečio plokštelės, kitaip tariant vinilai. Tenai buvo užsieniniai atlikėjai įrašyti. Plokštelės buvo išleistos Perestrojkos periodu, kai Glasnost įsisiūbavo tiek, kad Rock muzika jau pasidarė leidžiama. Taigi, visa ta serija ir ėjo 1988-1990 metais.
Įdomu gi buvo tas, kad sovietai, galų gale nusprendę pasipelnyti iš vakarų atlikėjų, netgi nebandė klonuoti tų plokštelių, o įjungė visą savo pasipelnymų mašiną, kur netgi atsirado tų plokštelių sudarinėtojai, kurie oficialiai gavo už tuos kopipyzdintus įrašus honorarus. Taigi, plokštelės savo esme buvo tiesiog tokie "The Best of" tipo rinkiniai, su neblogai parinktais gabalais.
Kas dar įdomiau - gerų kokybiškų įrašų SSRS neturėjo, tai plokštelės buvo sukurtos iš nelegaliai, samizdatiškai platintų magnetofono juostų ir neaišku kokiais būdais į SSRS įvežtų vakarietiškų plokštelių. Taigi, įrašų kokybė netgi naujutėlėse gamyklinėse plokštelėse jau buvo ne kažin kokia. Kitą vertus, kadangi dauguma grojo su sovietiniais patefonais, tai niekas nei nepajusdavo, kad kažkas ne taip, nes už įrašą iš magnetofono kasetės visvien skambėdavo geriau.
Kadangi SSRS tai buvo didelė naujiena ir deficitas, tai šitų plokštelių pardavimai ėjo nepaprastai gerai, didžiuliai tiražai būdavo išperkami tiesiog per dienas ir muzikos mėgėjai džiaugdavosi, jei pavykdavo bent jau kas penktą plokštelę iš to viso sąrašo gauti.
Populiariosios muzikos archyvo plokštelės
Turim čia pasakyti, kad nors ir sovietiškai, bet visgi grupės buvo parinktos ganėtinai neblogos. Tiesa, kažkodėl, nesuprasdami anglų kalbos, sovietai gerokai iškraipė pavadinimus, angliškus irgi. Iškraipinėjo netgi anglų kalba parašytame originale, pašalindami visokius "the" ir panašiai, nes galvojo, kad taip nereikia. Ir dar dezainą patys sukūrė, tai irgi tokį baisų, kad geriau nematyt.
Štai tokių atlikėjų plokšteles išleido:
- The Doors
- Stevie Wonder
- Creedence Clearwater Revival
- The Rolling Stones
- Led Zeppelin
- Elton John
- Deep Purple
- David Bowie
- Elvis Presley
Elton John buvo išleistos dvi plokštelės, o The Rolling Stones - netgi trys. Taigi, išvis gavosi 12 plokštelių. Dar leidėjai buvo numatę išleisti ir Simon & Garfunkel, Joan Baez, Janis Joplin, Sam Cooke, Jimi Hendrix, Deep Purple, The Animals, Bob Dylan, Donovan ir Traffic. Taip buvo nusimatę išleisti ir dar keletą jau buvusių grupių albumų - ypač The Rolling Stones ir Elvis Presley. Toksai rinkinys neblogas, bet truputį keistas.
Kaip galim pamatyti iš čia minimų grupių sąrašo, tų serijų kūrėjai turėjo labai didelį polinkį į tokius atlikėjus, kaip The Rolling Stones, Elton John ir Elvis Presley, kuriuos leisti norėjo po kelis albumus.
Tuo tarpu apie The Beatles, Sex Pistols, Ramones, Black Sabbath, The Eagles, AC/DC, Pink Floyd, Rush, Queen, U2, The Grateful Dead, Velvet Underground, Bob Marley, The Who, The Beach Boys, Fleetwood Mac ar Chuck Berry - nebuvo netgi minties. Netgi The Rubettes, ir tie buvo praleisti. Visi šitie buvo nepaprastai garsūs, žinomi, daugelis - senų seniausi, populiarūs ir svarbūs. Bet kažkodėl sovietiniai veikėjai mieliau norėjo išleisti jau netgi anais laikais užmirštus atlikėjus arba kelis išleidinėti po keletą plokštelių, nei paleisti į rinką kažką iš populiaresnių.
Reali priežastis buvo netgi ne tos serijos kūrėjų keisti muzikiniai polinkiai. Tikroji priežastis buvo tai, kad jie tiesiog negalėjo nusipirkti padorių vakarietiškų plokštelių, nes neturėjo tam pinigų, ir valdžia jiems tam pinigų irgi nedavė. Todėl leido jie tik tas grupes, kurių pakankamai kokybiškus įrašus sugebėjo gauti juodojoje rinkoje - kažkieno iš originalių ir dar nenudrožtų plokštelių perrašytus tiesiai į juostinių magnetofonų juostas. O tų juostų rasti jiems gavosi tik su kai kuriais atlikėjais.
Štai taip ir gavosi tasai keistas grupių pasirinkimas.
Štai toksai sovietinis deficitas.