Pasyvi agresija

Pasyvi agresija - tai toksai įvairialypiškai užmaskuotas ir klastingas reikalas, kai žmogus elgiasi kaip auka, o išties tai šika kitiems, gadina nervus, daro šunybes, apkalbinėja ar šiaip įžeidinėja, apipisinėja ir taip toliau, vis pavaizduodamas, kad išties jį čia puola kažkas kitas - tas, kam iš tikro tas šunybes pasyvus agresorius ir daro.

Kadangi tokia klasta labai sunkiai atsekama, tai pasyvūs agresoriai dažnai išlieka nepastebimais, po biškį visus užpisinėja, užpisinėja, pakolei kartais ir į snukį negauna. Tai tada irgi pasyvus agresorius bėga skųstis visiems, kaip jis nukentėjo.

Dar būna pasyvūs agresoriai, kaip žabos - tai tokios bobos ir diedai, kur tiesiog persunktos pagieža, tiek kad toji kaip nuodai varva. Tai tokios žabos sugeba užnuodyti gyvenimą daugybei niekuo dėtų žmonių. Neretai žabos pasitaiko tarp mokytojų, visokių žemo rango valdininkėlių ar šiaip kokių personų, kurios gali kitiems pašikti. Tai ir pašikinėja.

Sunkūs ir aiškūs pasyvios agresijos atvejai būna įvardinami kaip negatyvistinis asmenybės sutrikimas - tai čia tie, kur visą gyvenimą tokie, ir tik bjaurėja, ir visur ir visada taip elgiasi.

Dar kokie nors autoriai aiškina, kad pasyvi agresija - tai čia iš kažkokio vidinio nesaugumo jausmo ir panašiai, bet mes tai manome, kad šitai yra išvedžiojimas. Nuo pasyvios agresijos padeda, kai tas pasyvus agresorius žino, kad tikrai per snukį gaus, ir gaus daug smarkiau, nei norėtų. Nes būna dažnas pasyvus agresorius, kur ir nori per snukį gauti, kad dar labiau galėtų visiems skųstis ir daryt zapadlo, toliau vaizduodamas auką.

Dar žr.

Čia toksai labai humanistiškas ir baisiai ilgas straipsnis, kur Rokiškis Rabinovičius aiškina, jog esą pasyvi agresija gali būti suprasta ir kažkaip pataisyta - http://rokiskis.popo.lt/2019/06/17/pasyvi-agresija-kaip-tik-tai-kas-zmones-varo-is-proto/