Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Subskraibink Pipediją ant FB:

PTSD

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

PTSD arba Potrauminio streso sindromas, dar vadinamas kaip Potrauminis streso sutrikimas (angl. Post Traumatic Stress Disorder) - galgi vienintelis sutrikimas, kurį čia rimčiau aprašysime, be didelių išsidirbinėjimų, nes išties tai ir yra ta liga, nuo kurios kankinasi daugybė žmonių ir kuri visai nieko bendro su ligomis neturi. PTSD išties yra labai siaubingai užkamuojantis žmones dalykas, tad čia truputį paaiškinsime apie tai.

Anksčiau visokie psichoterapijos šalininkai vis kalbėdavo apie visokias psichologines traumas, tačiau psichiatrai viską ignoruodavo, nes laikėsi idėjos, kad visi psichikos sutrikimai esą tik fiziologinės kilmės. Bet galų gale ignoruoti nesigavo ir paaiškėjo, kad didžioji dalis psichikos sutrikimų - tai tos pačios neurozės, tik štai dabar jau vadinamos kitaip. Kita vertus PTSD gydomas kaip ir įprasta neurozėms - tiesiog psichoterapija.


PTSD kilmė ir diagnostika

Bendrai imant, pagal šiuolaikinę klasifikaciją (DSM-5), PTSD yra sutrikimas, atsirandantis dėl to, kad žmogų paveikė realį (arba suvokta kaip reali) grėsmė, kelianti pavojų gyvybei, sunkus sužeidimas ar seksualinis smurtas. Toks poveikis gali atsirasti, pvz., tokiais būdais:

  • Žmogus tiesiogiai patiria traumuojantį įvykį (pvz., yra užpuolamas)
  • Žmogus tiesiogiai stebi traumuojantį įvykį (pvz., mato kito žmogaus nužudymą)
  • Sužino apie tai, kad traumuojantis įvykis įvyko labai artimam žmogui (pvz., vaikas sužino, kad jo mama buvo išprievartauta)
  • Patiria tiesioginius, besikartojančius įvykio dalyvio pasakojimus su detalėmis, ypač kai atpasakojimai yra itin žiaurūs (tai negalioja TV laidoms, filmams, nuotraukoms ar kitai medžiagai - visi pasakojimai turi būti tiesioginiai)

Tokio tipo poveikiai, nepriklausomai nuo to, kas per įvykis ar poveikis sukėlė stresą, gali sukelti žmogui ilgalaikius sutrikimus, kurie neturi jokios fiziologinės kilmės, o yra visiškai psichogeniniai. Tokių poveikių rezultatas - žmogui prasideda problemos moksle, darbe, bendravime, santykiuose. Prasideda nuotaikos sutrikimai, depresijos požymiai, įvairių situacijų vengimas, persekiojantis kaltės jausmas, miego sutrikimai, agresijos priepuoliai, savižala, savižudybės, atminties praradimai, negebėjimas prisiminti pačius traumavusius įvykius ir t.t.. Neretai atsiranda ir PTSD ypač būdingi simptomai - flešbekai ir panikos priepuoliai.

Būdingi ir antriniai bei tretiniai PTSD sukelti susirgimai - dažniausiai tai įvairios ligos, susijusios su nuolatiniu chronišku stresu. Itin paplitę susirgimai, susiję su dėl streso ilgainiui silpnėjančiu imunitetu (infekcinės ligos), taip pat - dažnesnės širdies ir kraujagyslių ligos (įskaitant ir infarktus bei insultus), neretai būna įvairios dėl neatsargaus elgesio kylančios traumos. Vienas iš sunkesnių variantų - dėl PTSD kylantis alkoholizmas, kuris, savo ruožtu, irgi sukelia organizmo pažeidimus. Remiantis statistiniais vertinimais, PTSD patiriančio žmogaus gyvenimo vidutinė trukmė būna iki 15-20 metų trumpesnė, nei įprastas gyvenimo trukmės vidurkis.


Potrauminio streso sutrikimo diagnostinė procedūra

Pagal DSM-5 yra išskiriami kelių lygių diagnostiniai kriterijai, kurie leidžia nustatyti diagnozę. Kriterijai žymimi raidėmis, pilnas diagnozavimas turi parodyti, kad visi faktoriai pasitvirtina nuosekliai, pagal raides ABCDEFGH. Jei nepavyksta surinkti atitikties įrodymų pagal vieną iš raidžių, sekantys įrodymai nenagrinėjami:

  • A. Traumuojančių įvykių kriterijus. Žmogus yra patyręs įvykių, kurie emociškai buvo suvokti kaip katastrofiški, pvz., mirties ar sužalojimo pavojus, grasinimai dėl nužudymo ar grėsmė patirti stiprų smurtą ar priverstinius lytinius santykius. Taip pat galioja ir analogiški įvykiai, susiję su artimais žmonėmis. Silpnesnių, netiesiogiai traumuojančių faktorių atvejais būtina sąlyga yra tų įvykių pasikartojimas (įskaitant profesines patirtis, kurias turi gydytojai, gaisrininkai, kariškiai, policininkai ir pan.).
  • B. Įkyrių pergyvenimų kriterijus. Tai ryškiausi ir būdingiausi PTSD požymiai - įvykius žmogus vis prisimena labai ilgai, neretai dešimtis metų, juos vis iš naujo ir iš naujo pergyvendamas. Įvykių prisiminimai arba juos primenančios situacijos sukelia stiprias emocines reakcijas - paniką, baimę, pyktį, beviltiškumą, nevaldomą nerimą, siaubą ir pan.. Emocinės reakcijos gali pasireikšti ir pakliuvus į tam tikras situacijas, ir per naktimis sapnuojamus košmarus, ir per taip vadinamus flash-back potyrius (disociatyviniai epizodai). Tam tikri veiksniai gali sukelti visišką traumos metu patiriamų emocijų ir kitų potyrių (įskaitant netgi fiziologines reakcijas) atkartojimą. Kai kuriais atvejais emocinės reakcijos gali pereiti į pilną emocinį užsiblokavimą, kai pacientas, stebėdamas smurto scenas, išvis nerodo (ir menamai nepatiria) reakcijų, nors kitais atvejais gali būti empatiškas ir jautrus.
  • C. Vengimo kriterijus. PTSD sutrikimą turintys žmonės vengia tam tikrų situacijų ir keičia savo elgesį taip, kad išvengtų su trauma susijusių potyrių arba kad traumą primenančius potyrius minimuzuotų, sumažintų jų emocinį intensyvumą. Elgesys pakinta taip, kad pacientui nekiltų netgi jokios mintys, kurios kaip nors primintų traumuojančius įvykius ar situacijas. Kraštutiniais atvejais pacientų elgesys pakinta taip, kad atsiranda agorafobijos požymiai - žmogus bijo išeiti iš namų, nes pats išėjimas iš namų kelia nerimą,kad įvykiai pasikartos. Baimė ir vengimas dažnai neturi aiškaus paaiškinimo dėl to, kad pacientas, vengdamas minčių apie traumuojančius dalykus, randa kitus paaiškinimus.
  • D. Negatyvūs supratimai. Žmonės, patiriantys PTSD, turi vienaip ar kitaip iškreiptą, neadekvatų traumuojančių įvykių, jų priežasčių ir pasekmių vertinimą. Būdinga, kad dėl įvykių pacientai kaltina save ar kitus, iš esmės nesusijusius žmones. Dėl kaltės ir gėdos jausmo dažnai nedrįstama papasakoti apie traumą sukėlusius įvykius. Tipiški neteisingi įsitikinimai, būdingi PTSD patiriantiems asmenims: "nieko gero su manimi negali atsitikti", "visas pasaulis pilnas nežinomų pavojų", "niekuo negalima pasitikėti", "žmonės visada bandys mane kontroliuoti". Būdinga ir tai, kad traumą patyręs žmogus jaučiasi silpnas, negeba jaustis pilnaverčiu, jaučiasi negrįžtamai sužalotu ir pan.. Visi neteisingi įsitikinimai būna persikloję su negatyviomis emocijomis, ypač su pykčiu, kalte ir gėda. Prie negatyvių supratimų priskirtina ir disociatyvinė psichogeninė amnezija, dėl kurios pacientas negali prisiminti su trauma susijusių įvykių ir jausmų. Negana to, būdinga ir tai, kad nors negatyvias emocijas pacientai pergyvena labai stipriai, jie sunkiai sau leidžia pozityvias emocijas - nesugeba laisvai džiaugtis, mėgautis malonumais, atsipalaiduoti, jausti meilę ir pan., dėl ko turi labai dideles problemas santykiuose.
  • E. Jaudinimosi ir reakcijų pokyčiai. Didesne dalimi šie pokyčiai atkartoja nerimo ir panikos sutrikimams būdingus požymius - pvz., nemiga, mąstymo ir atminties susilpnėjimas. Kita vertus, krūpčiojimas ir perteklinis įtarumas nerimo ir panikos sutrikimams nėra būdingi, tačiau dažnai pasitaiko, esant PTSD. Kartais įtarumas gali pereiti į atvirus paranojos požymius, kai paciento baimės tampa tiesiog neadekvačiomis. Neretai pasitaiko ir staigūs irzlumo ar pykčio priepuoliai, primenantys agresyvų elgesį. Taip pat reakcijų ir jaudinimosi pokyčiams priskiriamas bet koks nesaugus elgesys: impulsyvūs nesaugūs poelgiai, nesaugus seksas, neatsakingas vairavimas, gyvybei pavojingas elgesys ir pan..
  • F. Trukmės kriterijus. Visi paciento patiriami sutrikimai turi trukti ne mažiau kaip mėnesį.
  • G. Fukcinės svarbos kriterijus. Traumą patyręs asmuo turi patirti aiškias socialines, darbines ar kitas problemas, kurios kyla dėl patiriamų sutrikimų.
  • H. Išskyrimo kriterijus. Visi požymiai turi rodyti, kad patiriamas sutrikimas kyla ne dėl alkoholio, narkotikų, kitų medžiagų vartojimo ar kažkurių kitų ligų (komorbidai ar PTSD sukelti antriniai sutrikimai, kaip pvz., dėl PTSD prasidėjęs alkoholizmas ar fobijos, yra galimi).

PTSD porūšiai

Šiuo metu PTSD kriterijai išsiplėtė pakankamai smarkiai, kad būtų išskiriamos ir kelios specifiškesnės rūšys, kurios turi kiek kitokią eigą, kiek kitokią kilmę ir atitinkamai, tvarkomos irgi kiek skirtingai, atsižvelgiant į sutrikimo kilmę ir pobūdį. Reikia turėti omeny, kad klasifikacija yra sąlyginė - skirtingi PTSD variantai gali persikloti, pvz., profesinis PTSD gali būti persimaišęs su vaikystėje prasidėjusiu PTSD ir negana to, dar gali būti įgavęs ir kompleksinio bei disociatyvinio PTSD požymius.

Nepaisant to, kad žemiau pateikiama PTSD klasifikacija yra sąlyginė, ji visgi padeda geriau parinkti diagnostinius bei terapinius metodus. Tokią klasifikaciją naudojant, galima lengviau pasiekti greitesnius rezultatus.


Ikimokyklinis PTSD

Šia tema yra atskiras straipsnis - Vaikų potrauminis streso sutrikimas.

Ikimokyklinis (vaikiškas) PTSD atsiranda ankstyvame prepubertatiniame periode (iki lytinio brendimo). Ikimokykliniam PTSD priskiriami visi PTSD variantai, kurie yra prasidėję 3-6 metų amžiuje. Nepaisant to, paskutiniu metu yra nagrinėjami ir dar ankstyvesni traumų atvejai - 2 ar net 1 metų amžiaus vaikams. Viršutinė amžiaus riba irgi yra sąlyginė - jai gali būti priskiriamos ir kiek vyresniame amžiuje patiriamos traumos, pvz., ir 7 ar 8 metų vaikams, atsižvelgiant į vaiko raidą.

Vaikų potrauminis streso sutrikimas vėlesniame amžiuje stabilizuojasi ir palieka visą gyvenimą trukti galinčias neurozes.


Disociatyvinis PTSD

Šia tema yra atskiras straipsnis - Disociatyvinis potrauminis streso sutrikimas.

Disociatyvinis PTSD laikomas sunkesniu, kraštutiniu PTSD variantu, kur pergyvenimai viršija įprastas neurotinio elgesio ribas. Dėl sunkių sutrikimų disociatyvinis PTSD dažnai neteisingai įvertinamas, vietoje jo diagnozuojant sutrikimą kaip schizoafektinį sutrikimą, schizotipinį sutrikimą ar netgi schizofreniją.

Disociatyvinis PTSD reikalauja žymiai švelnesnės ir ilgiau trunkančios psichoterapijos. Ekspozicinė terapija gali sukelti pablogėjimą.


Kompleksinis PTSD

Šia tema yra atskiras straipsnis - Kompleksinis potrauminis streso sutrikimas.

Kompleksinis PTSD išsiskiria tuo, kad traumos patiriamos pakartotinai, daugelį kartų. Kiekvienas traumos pasikartojimas ankstesnės traumos pasekmes gerokai apsunkina, todėl PTSD gali išsivystyti ir dėl daug mažesnių traumų (pvz., be grėsmės gyvybei ar sveikatai), tuo tarpu didelės traumos gali duoti katastrofiškus rezultatus.

Kompleksinis PTSD yra linkęs pereiti į disociacinį PTSD. Nors medicininėje klasifikacijoje kompleksinio PTSD sąvoka taikoma ribotai, ji svarbi psichoterapijoje, nes leidžia išskirti atvejus, kur traumos išsivysto ne tiek dėl pavienių traumuojančių įvykių, kiek dėl traumų pasikartojimo patirties.


Karinis arba profesinis PTSD

Šia tema yra atskiras straipsnis - Profesinis potrauminis streso sutrikimas.

Profesinis potrauminis streso sutrikimas, dar dažniau minimas kaip karinis PTSD, išsivysto dėl profesinių priežasčių - darbo psichologiškai traumuojančioje aplinkoje. Tipinės profesijos, kur patiriamos tokio pobūdžio traumos - tai kariškiai, medikai, policininkai, gaisrininkai ir pan.. Dažniausiai profesinio PTSD atsiradimas gali būti prognozuojamas ir iš anksto palengvinamas (tokioje aplinkoje dirbantys žmonės gali būti iš anksto paruošiami), negana to, operatyviai gali būti suteikiama ir pagalba, sumažinant traumos pasekmes.

Istoriškai būtent karinės kilmės PTSD tapo tuo sutrikimu, nuo kurio psichiatrijoje pradėti rimti psichologinių traumų tyrimai.

Dėl dažno atsikartojimo, sunkesniais atvejais profesinis PTSD yra linkęs gauti kompleksinio PTSD bruožus, gali pereiti ir į pilnavertį disociacinį PTSD.


Išprievartavimo traumos sindromas

Šia tema yra atskiras straipsnis - Išprievartavimo traumos sindromas.

Išprievartavimo traumos sindromas (RTS, Rape Trauma Syndrome) JAV buvo išskirtas į atskirą sutrikimą 1975 metais, tačiau 1987 klasifikacijoje pilnai apjungtas su PTSD. Tiriant psichologinius sutrikimus, kurie kyla pas išprievartautas moteris, paaiškėjo, kad maždaug pusei jų išsivysto ilgalaikiai sutrikimai, pasireiškiantys flashback reakcijomis, panikos priepuoliais, baimėmis, nerimu ir t.t.. Aprašius platesnį tokių sutrikimų spektrą, sutrikimo išsivystymo eigą ir simptomatiką, paaiškėjo, kad tai visiškai tipiškas PTSD. Dėl to vėlesniuose tyrimuose RTS yra išskiriamas tik sąlyginai, kai tenka kalbėti būtent apie išprievartavimų sukeltus PTSD variantus.


Potrauminio streso sindromo paplitimas

Kai kuriais vertinimais, išsivysčiusiose Vakarų šalyse (kaip pagrindą vertinimui imant JAV) maždaug 10-20% visų žmonių turi PTSD. Šiuo metu PTSD diagnozavimas dar tik plitimo stadijoje, tad skirtingų šalių palyginamumas yra sąlyginis, kartais tiesiog paremtas bendromis apklausomis, PTSD įvertinimo testais, kurie daromi su atsitiktinėmis žmonių imtimis. Testai rodo labai ryškius skirtumus priklausomai nuo šalių, kur daromi - buvusiose soc. lagerio šalyse, esančiose ES, pastebimas kelis kartus aukštesnis PTSD paplitimas, nei Vakarų bloko šalyse.

Tie, kas suaugo, gyvendami SSRS, ar kurie pergyveno karą - pagal kai kuriuos vertinimus, PTSD turi išvis beveik visi, nes neišvengiamai būdavo traumuojami. Pvz., SSRS atveju tipiški PTSD sukėlėjai yra tokie:

  • Vaikų darželiai bei mokyklos - sistemingas institucinis smurtas: fizinės bausmės, patyčios, žeminimas, dėl kurių vaikiškas PTSD pasiekdavo iki poros dešimčių procentų populiacijos.
  • Sovietinė armija - dėl diedovščinos PTSD būdavo sukeliamas ypatingai didelei daliai kareivių, pagal vertinimus - netoli pusės jaunuolių PTSD gaudavo grynai armijoje, net nepriklausomai nuo kitų faktorių.
  • Kraštutinai aukštas nusikalstamumas - ypatingai didelė tikimybė būti užpultam, apiplėštam, sužalotam. Apie keliasdešimt procentų populiacijos PTSD gaudavo dėl kriminalinių priežasčių.
  • Ypatingai SSRS išplitę išprievartavimai - kai kuriose Rusijos srityse sovietmečio pabaigoje išprievartavimų skaičius pasiekdavo lygį, kur vidutinė moteris per gyvenimą būdavo išprievartauta daugiau kaip 2 kartus.
  • Nusikalstama teisinė sistema, KGB vykdyti bauginimai ir persekiojimai, dėl kurių PTSD skirtingais periodais gaudavo nuo kelių procentų (asmenys, gimę sovietmečio pabaigoje) iki keliasdešimt procentų žmonių (1944-[1956]] periode).

Iš esmės, netgi Vakarų šalyse PTSD yra jau yra laikoma pagrindiniu psichikos sutrikimu. Skirtingais vertinimais, JAV potrauminio streso sindromas gali sudaryti apie 40-70% psichikos sutrikimų. O buvusiose soc. lagerio šalyse galima numanyti, kad PTSD sudaro apie 80-90% visų psichikos sutrikimų atvejų.

Reikia dar čia pridėti, kad netgi Vakarų šalyse apie pusė PTSD atvejų diagnozuojami neteisingai - dažniausiai kaip depresija, asmenybės sutrikimas, bipolinis sutrikimas, schizotipinis sutrikimas, schizoafektinis sutrikimas ir pan., vėliau pakeičiant diagnozę į PTSD - jau po to, kai paaiškėja tikros sutrikimo priežastys. Buvusioje SSRS, taip pat ir Lietuvoje PTSD dažnai išvis ignoruojamas, skiriant kitas diagnozes, o paskui - ir visiškai neefektyvų simptomatinį gydymą, neduodantį jokių rezultatų. Sunkesni PTSD atvejai, kaip kad disociacinis PTSD, kartais netgi diagnozuojami kaip šizofrenija, kas yra išvis absurdiška.


PTSD atsiradimas psichiatrijoje

JAV naudojamoje DSM klasifikacijoje šis sutrikimas įtrauktas nuo 1952 metų, kaip "didžioji stresinė reakcija", siejama pirmiausiai su karo veiksmais. Klasifikuojama tokia reakcija dažniausiai būdavo kaip laikinas stresinės kilmės asmenybės sutrikimas. Vėliau, į DSM-III potrauminis streso sutrikimas, jau dabartiniu pavadinimu, buvo įtrauktas 1980 metais, kai po Vietnamo karo kilo psichikos ligų epidemija tarp karo veteranų.

Kariškiams bandant identifikuoti kareiviams itin dažnai kylančio, gana įvairius simptomus turinčio sutrikimo priežastis, paaiškėjo, kad visur buvo vienintelis bendras veiksnys - trauminės patirtys iš karo veiksmų, ypač iš mūšių. Vėliau, tiriant į jokias įstaigas nesikreipusius karo veteranus, paaiškėjo, kad didžiulė jų dalis irgi turi psichikos sutrikimų požymius.

Bandant identifikuoti realias priežastis, buvo išsiaiškinta, kad psichikos ligą sukėlę veiksniai dažnai nebūdavo susiję su jokiu fiziologiniu poveikiu, tačiau visada būdavo susiję su sunkiais traumatizuojančiais įvykiais, pvz., mūšiais, kurių metu kildavo didelė grėsmė gyvybei. Vėliau tikrinant hipotezę ir išrenkant iš Vietnamo kare buvusių asmenų tuos, kurie dalyvavo tiesioginiuose mūšiuose, paaiškėjo, kad dauguma tokių asmenų turi tuos pačius psichikos sutrikimus. Dar kiti tyrimai parodė, kad analogiški sutrikimai buvo ir pas Korėjos karo veteranus, o taip pat ir pas tuos, kas dalyvavo II Pasauliniame kare.

Dėl šitų sutrkimimų buvo pradėti diagnozavimo ir reabilitacijos veiksmai, vykdomi JAV veteranų medicininiuose centruose, bet paraleliai prasidėję tyrimai iš kitų sričių parodė, kad stiprūs trauminiai įvykiai sukelia visiškai analogiškus sutrikimus ir ne kariškiams. Apie 1975 metais JAV psichiatrų išskirtas išprievartavimo traumos sindromas (Rape Trauma Syndrome, RTS), visais savo simptomais, atsiradimo mechanizmais ir sutrikimo eiga pasirodė visiškai sutampančiu su grynai karinės kilmės PTSD variantais. T.y., buvo pademonstruota, kad kariai, dalyvavę mūšiuose, gaudavo sutrikimus, identiškus tiems, kuriuos moterys gaudavo su karu nesusijusiais išprievartavimų atvejais.

Pradiniame etape, netgi po įtraukimo į DSM-III klasifikavimą 1980, PTSD kurį laiką buvo vertinamas kaip specifinis, profesinio tipo sutrikimas, būdingas beveik vien tik kariškiams, o kitais atvejais - išskirtinai retas. Diagnozuojant būdavo remiamasi prielaida, kad tokį psichikos sutrikimą gali sukelti tik ypatingai stiprus, katastrofiškas stresinis faktorius, kuris turi būti visiškai už įprastų žmogiškų patirčių ribų. Buvo daroma prielaida, kad tokio tipo sutrikimai gali būti tik pas itin smarkiai objektyviai nukentėjusius asmenis, pvz., pas Holokausto aukas, atominio bombardavimo Hirosimoje ir Nagasakyje aukas, žiaurių kankinimų ir išprievartavimų aukas ir t.t.. Smulkesni stresiniai faktoriai beveik nebuvo nagrinėjami.

Kiek vėliau buvo pastebėta, kad kai kurie traumas patyrę asmenys negauna sutrikimo, kuris būtų atitinkantis savo sunkumu PTSD, tačiau kita vertus, kai kruie daug mažesnes traumas, ypač pakartotines traumas patyrę žmonės gauna visiškai pilnavertį, sunkų sutrikimą, kurio visi požymiai atitinka PTSD. Remiantis šiais pastebėjimais, buvo nuspręsta kad į PTSD tarpą reikia įtraukti ir kitus sutrikimų atvejus, o patį PTSD diferenciavimą papildyti - taip 1987 buvo panaikinti objektyvūs traumos veiksnio didumo reikalavimai ir imta remtis tuo, kad traumos metu buvo labai sunkūs emociniai pergyvenimai, susiję su realia ar menama grėsme gyvybei ar sveikatai. Tuo metu į PTSD buvo besąlygiškai įtraukti ir visi išprievartavimo traumos sindromo atvejai.

Šiuo metu PTSD diagnostiniai kriterijai yra dar labiau išplėsti, yra išskiriamos ir įvairios PTSD rūšys. Vietoje to, kad PTSD būtų išskriama kaip vienas iš nerimo sutrikimų, dabar JAV yra išskiriama atskira DSM-5 kategorija - su traumomis ir stresu susiję sutrikimai.

Pagal dabartinius vertinimus, JAV 3,6% vyrų ir 9,7% moterų turi diagnozuotą PTSD. Tiriant kitų šalių gyventojus, nustatyta kad karinius konfliktus patyrusiose šalyse procentas yra daug didesnis. Pvz., Alžyre PTSD turi apie 37% gyventojų, Kambodžoje - 28%, Etiopijoje - 16%, Gazoje - 18% ir t.t.. Net ir nepaisant tokių skaičių, daugelio jie yra vertinami tik kaip labai atsargūs, nes paremti didesne dalimi neadekvačiai griežtais, DSM-III atitinkančiais kriterijais.

Kiti vertinimai rodo, kad ilgesnį laiką karą patyrusiose šalyse, ypač tose, kur paplitęs ir smurtas, PTSD turinčių asmenų dalis gali artėti ir prie 100%. Toks aukštas PTSD paplitimas faktiškai reiškia, kad dėl gautų psichikos sutrikimų tų šalių gyventojai yra sunkiai pajėgūs atkurti savo valstybių ekonomiką ir gyvenimo gerovę, visas tų šalių socialinis gyvenimas didele dalimi paremtas trauminėmis patirtimis.