Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Neurosifilis

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Neurosifilis - toji sifilio stadija, kur visokios spirochetos prasiskverbia į paciento nervų sistemą bei smegenis, o tada ima graužti neuronus. Dėl to pacientui pasidaro kvankšt ir jis ima elgtis kaip nelabai adekvatus asmuo, o viskas baigiasi tuo, kad ištinka progresyvinis paralyžius.

Šiais laikais neurosifilis yra labai retas, nes pats sifilis dažniausiai išgydomas gerokai ankstesnėse stadijose. Šiu metu beveik visais atvejais neurosifilis pasitaiko dėl paprastosios savigydos: ankstyvoje stadijoje pacientas pabando gydytis pats, nesugeba tinkamai praeiti pakankamai intensyvaus, ilgo ir griežto gydymo kurso antibiotikais, tad pirminiai simptomai nuslopinami, o sifilis pereina į latentinę stadiją. O praėjus kažkiek metų kažkodėl pacientas ima pats to nejausdamas durnėti. O kadangi neurosifiliui būdinga ryški anozognozija, tai pacientas pats save užtikrintai laiko visiškai sveiku ir nei negalvoja gydytis.

Neurosifilis pilnu savo galingumu dažniausiai išsivysto maždaug per 10-15 metų nuo apsikrėtimo - tiesiog kažkuriuo momentu pacientui pradeda darytis labai aiškiai negerai su galva, jis tampa sparčiai durnėjančiu ir neadekvačiai mąstančiu, o po kiek laiko išsivysto ir ryški demencija. Būtent ta stiprėjanti demencinė simptomatika išties ir tampa vieninteliu aiškesniu bruožu, skiriančiu psichiatrines neurosifilio apraiškas nuo kitų sutrikimų.

Neurosifiliui būdingos pačios įvairiausios apraiškos, imituojančios visiškai skirtingas psichikos ligas, tad dėl šitokių simptomų kadaise garsusis Emil Kraepelin ir sukūrė visą teoriją apie tai, kad psichikos sutrikimai atsiranda dėl smegenų pažeidimų. Nors šiais laikais sifilis yra beveik išnykęs, o kiek neišnykęs - išgydomas daug anksčiau, nei prasideda nervų sistemos pažeidimai, visa neurosifilio simptomatika ir detalės vis dar yra nagrinėjami visuose psichiatrijos vadovėliuose bei žinynuose. Čia tam, kad visi psichiatrai gerai žinotų ir neabejotų, kad psichikos sutrikimai būna dėl endogeninių priežasčių, kitaip tariant - dėl pažeistos smegenų veiklos.

Pagal garsiąją Emil Kraepelin psichikos ligų klasifikaciją, nuo kurios prasidėjo visa šiuolaikinė psichiatrija, neurosifilis užėmė netgi cielas dvi pagrindines susirgimų rūšis iš 17 pagrindinių rūšių, buvusių toje klasifikacijoje. Tos dvi rūšys buvo sifilitinės psichozės ir paralitinė silpnaprotystė. Visgi vėlesniais laikais abidvi šitos šakos buvo apjungtos į vieną, nes įsitikinta, kad nepriklausomai nuo simptomų ir eigos, sifilitinės psichozės tėra ankstyva neurosifilio forma, o sifilitinė demencija - vėlyva forma.


Bendra neurosifilio eiga

Neurosifilio eiga gali labai smarkiai varijuoti: kai kuriais atvejais išsivystyti jis gali jau per kelerius metus nuo apsikrėtimo, tačiau būna ir atvejų, kai lėtinė stadija be aiškesnių pažeidimų gali tęstis ir apie 40-50 metų. Simptomatikos išsivystymas irgi gali būti įvairus: liga gali pasireikšti ir nuo ūmios psichozės, ir nuo švelnių, vos pastebimų, ilgai trunkančių demecinių pokyčių, kai pacientas po truputį, metai iš metų durnėja.

Taip ar anaip, sifilio sukelti įvairaus sunkumo psichikos pažeidimai pastebimi būna visose ligos stadijose, pradedant pirmąja (neurastenine) ir baigiant trečiąja (marantine).


Neurasteninė stadija

Dažniausiai ankstyvoji smegenų pažeidimo simptomatika ima reikštis maždaug po kokių 5-8 metų nuo apsikrėtimo: pacientą pirmiausiai pradeda kamuoti astenija, jis greitai nuvargsta, būna irzlus. Maždaug tuo pat metu ima reikštis ir asmenybės sustabarėjimas - žmogus pasidaro šabloniškas, ima matytis pirmi, dar nelabai ryškūs asmenybės patologijos požymiai, kuriuos aplinkiniai dažniausiai suignoruoja, tardami kad gal čia šiaip per daug metų taip žmogus keičiasi savaime.

Kiek vėliau simptomatika pakinta truputį smarkiau, ima ryškėti afekto sutrikimai, reikštis emocinis bukumas, dar paskui - ir simptomai, primenantys neurozes. Prie šito paprastai prisideda ir ankstyva, dar labai švelni demencinė simptomatika: pacientai darosi bukesni, sunkiau įsisavina naujas žinias, pradeda nusišnekinėti, labai nevykusiai ir grubiai juokauti.

Kadangi neurasteninė stadija ryškių simptomų neturi, vystosi labai iš lėto ir tolygiai, o senesniais laikais ir išvis nebūdavo identifikuojama, ji dar kartais pavadinama netgi ir latentine neurosifilio stadija. Tai atitinkamai jos pradžia į neurosifilio pradžią būna kad ir neįskaičiuojama, tuo tarpu realia neurosifilio manifestacija laikoma tos neurasteninės stadijos pabaiga, kuri ateina dažniausiai po kokių 5-8 metų nuo neurasteninės stadijos pradžios.

Išvystyta stadija

Pradžioje visi požymiai būna gana neryškūs, tačiau po kiek laiko neurosifilio ėdamas žmogus pasikeičia gana smarkiai, o jau tada ima reikštis daug rimtesni simptomai - psichozės, o galų gale ir demencija, t.y., klasikinis progresyvinis paralyžius. Štai kai šitai prasideda visu pajėgumu - tada jau ir sakoma, kad neurosifilis visame gražume.

Taigi, pati ryškiausia simptomatika su įvairiausiomis apraiškomis būna vidurinėje stadijoje: čia galite rasti atvejų, kurie gali priminti praktiškai visus psichikos sutrikimus, kokių tik galima prisigalvoti. Pradedant depresija ir baigiant šizofrenija.

Šiai neurosifilio stadijai yra tik vienas būdingas požymis, skiriantis ją nuo daugumos kitų psichikos ligų: pas pacientus ima smarkiai reikštis demencija, kitaip tariant, jie durnėja fantastiškais tempais. Kartu ima reikštis ir visokios konfabuliacijos (melagingi prisiminimai), įvairūs kliedesiai. Dėl išdurnėjimo kliedesiai paprastai turi labai tipišką, buką formą - jie kraštutinai ryškūs, turintys didybės manijos požymius, o kartu labai absurdiški ir grubūs, dažniausiai apie seksą.

Vienas iš tipiškiausių variantų, kur senais laikais psichiatrai net be jokių tyrimų diagnozuodavo neurosifilį - paciento kliedėjimai apie tai, kad jis išpiso visas moteris, kiek tik yra. Kliedesiuose išpistų moterų kiekiai gali varijuoti nuo visų miesto moterų iki visų visos Žemės planetos moterų plius dar kokių nors kosminių ateivių moterų, kurias pacientas irgi pasirodo besąs išpisęs. Ir dar vyrus irgi visus išpisęs gali būti. Ir dar gyvūnus visokius. Ir dar ne po kartą, ir dar įvairiausiais būdais. Žodžiu, apribojimų čia nėra.

Marantinė stadija

Galų gale, vystantis demencijai, pacientas po truputį pereina į marazmą. Paprastai, jei pacientas nėra gydomas, ši stadija prasideda jau po 2-3 metų nuo to, kai pasirodė pirmi neurosifilio požymiai. Štai čia prasideda paciento degradacija ir visiškas nunykimas: atmintis, emocijos ir protas visai ima byrėti, o ligos požymiai ima matytis iš tolo.

Šitos stadijos pradžioje pacientai pasidaro sulysę, nes negeba pasimaitinti, dėl visiško nesiprausimo pradeda smirdėti per kilometrą, beveik visą laiką praleidžia gulėdami. Dėl to gulinėjimo prasideda pragulos, o dėl nesiprausimo - visokios infekcijos, tad šunvotės, spuogai ir pūliniai tampa vienu iš simptomų.

Galų gale šioje stadijoje paciento smegenys suyra, ir jei jau jis negydomas, tai ateina marazmas, koma ir natūrali letalinė baigtis.


Neurosifilio prognozė

Reikia čia suprasti vieną svarbų dalyką: smegenų pažeidimai nuo sifilio būna praktiškai negrįžtami, tad net ir pagydžius žmogų nuo spirochetų, simptomatika linkusi didele dalimi išlikti. Vos 20% neurosifilį patyrusių pacientų pagydomi tiek, kad vėl būtų darbingais, bet ir tai pasilieka asmenybės pakitimai. Dar apie 30-40% pagyja nepilnai, likdami smegenų invalidais. O maždaug 40-50% visų pacientų tiesiog pasilieka toje stadijoje, kokioje buvo pradėti gydyti, t.y., beviltiški. Todėl geriau gydytis nuo sifilio anksčiau, negu vėliau.

Bendra neurosifilio prognozė yra tuo prastesnė, kuo ūmesnė ir ryškesnė yra ligos eiga: esant aštrioms psichozėms, epilepsiją primenantiems priepuoliams ir kitai pozityviai simptomatikai, negydomi pacientai dažniausiai ilgai neišgyvena. Esant lėtai, vangiai eigai, dominuojant negatyviai simptomatikai, negydomi pacientai išgyvena gerokai ilgiau. Kitaip tariant, vertinant pagal dominuojančių simptomų pobūdį, prognozė yra diametraliai priešinga, nei šizofrenijos atveju.

Kita vertus, reikia čia neužmiršti, kad neurosifilis susijęs su smegenų pažeidimais, tad pacientus gydant, didelio pagerėjimo dažniausiai neverta tikėtis. Ir kuo vėlesnė stadija pasiekta, tuo tas pagerėjimas būna silpnesnis. Taigi, jei kokioje nors ankstyvesnėje stadijoje, kur pas pacientą ėmė reikštis asmenybės pokyčiai, dar galima tikėtis, kad per kokius 5-10 metų žmogus dalinai grįš į vėžes, tegul ir likdamas truputį apgrubusiu, tai išsivysčius demencijai, pacientas taip ir pasiliks savo protu panašus į daržovę.

Visgi, jau kai ima reikštis ryškūs demencijos požymiai, tai reiškia, kad pacientui gyventi liko gana nedaug - tada ima reikštis klasikinis progresyvinis paralyžius galutinėse stadijose. Paciento kremzlės suyra, smegenys irgi, viskas pasidaro blogai ir žmogus numiršta. Gydymas tokioje stadijoje teduoda tiek, kad pacientas nenumiršta išsyk, o kažkiek laiko gyvena kaip daržovė.

Neurosifilio ir progresyvinio paralyžiaus formos

Pati savaime sifilio sukelta smegenų pažeidimų simptomatika neturi anei jokios reikšmės sifilio gydymui - visais atvejais prognozė vienodai rimta: pacientą galima pagydyti dideliu ir ilgu antibiotikų kursu, tačiau jis taip ir lieka su smegenų pažeidimais, t.y., psichoorganinis sindromas nedingsta.

Kita vertus, dėl neurosifilio formų klasifikacijos atsirado kitų psichikos ligų klasifikacija, tad čia ir verta pasižiūrėti, nes juk iš sifilio ir visa psichiatrija atsirado.

Ekspansyvinė (maniakalinė) forma

Maždaug apie XIXa. ekspansyvinė neurosifilio forma buvo laikoma klasikine, įprasta - dėl to, kad būtent šie pacientai imdavo siautėti ir dėl to pakliūdavo į durnynus priverstiniu būdu, kai kiti pacientai likdavo nepastebėtais. Išties ekspansyvinė forma nėra dažna - ji pasitaiko vos 10% atvejų.

Esant ekspansyvinei neurosifilio formai, pacientas rodo tipišką manijos simptomatiką: nuotaika gera, jis laimingas, nori kažką veikti, jei tik kas trukdo - įsiunta ir ima siautėti. Pacientai būna labai šnekūs ir peza demencinius kliedesius, tačiau šie kliedesiai įgauna didybės manijos pavidalą. Dažniausiai ta didybės manija labai paprastai besireiškianti - pacientas giriasi, kad išpiso visas moteris mieste, ar netgi visame pasaulyje.

Dėl išryškėjusios demencijos, visi kliedesiai būna labai primityvūs, katastrofiškai neatitinkantys realybės. Čia kaip tik tie atvejai, kur pacientas gali pasiskelbti besąs kokiu Napoleonu ar dar kuo nors panašiu.

Euforinė forma

Būdinga nuolat neadekvačiai gera nuotaika, euforija, kartu su aiškiai stiprėjančia demencija. Kartu būna didelis kiekis kliedesių, permaišytų su konfabuliacijomis. Kliedesių forma - didybės manija. Dėl demencijos irgi gali pasiskelbti kokiu nors Napoleonu.

Būdingi labai dideli kiekiai visokių nesąmoningų konfabuliacinio tipo istorijų, dažniausiai vulgarių ir nešvankių, tačiau kartu ir labai primityvių. Istorijos paprastai apie tai, kaip pacientas pisosi su visomis moterimis, kiek tik yra mieste.

Skirtingai nuo maniakalinės formos, paciento sužadinimas nepastebimas, aktyvumo nėra - pacientas tiesiog savimi patenkintas ir nieko neveikia.

Paprastoji (demencinė) forma

Savo požymiais demencinė forma labai artima euforinei ir sudaro maždaug 50% neurosifilio atvejų, t.y., yra labiausiai paplitusi iš visų, kiek tiktai yra.

Savo eiga demencinis neurosifilies primena paprastąją šizofreniją: tiesiog pradeda irti ir byrėti paciento valia, emocijos, atmintis, mąstymo gebėjimai, viskas silpnėja, fragmentuojasi ir nunyksta. Pacientas po truputį vis bukėja, durnėja ir savo sąmoningumu bei išvis bet kokia psichikos veikla darosi panašus į kažkokį visišką pusžmogį - protas veikia tik perpus, emocijos irgi perpus, atmintis irgi perpus, o ir sąmonės buvimas irgi tik perpus.

Reikia pasakyti, kad visos kitos neurosifilio formos būna panašios į demencinę, tačiau tiesiog papildytos kitokiais, daugiau įdomumo sukeliančiais simptomais.

Depresyvinė forma

Depresyvinė neurosifilio forma pasitaiko pas maždaug 25% pacientų. Pradinėje stadijoje būdingi aiškūs depresijos simptomai: pas pacientus reiškiasi depresyviniai kliedesiai, suicidinės tendencijos, vangumas, astenija, slopinimas, apatija, disforija. Kitaip tariant - viskas atrodo kaip tipiškos endogeninės depresijos atvejis.

Kadangi čia reiškiasi negatyvi simptomatika, šią neurosifilio formą sunku atskirti nuo kitų depresijų, todėl visų depresijų atvejais yra reikalinga paciento diagnostika dėl to, ar jis neserga sifiliu.

Kai kuriais atvejais pasitaiko ir depresinės formos su hipochondrija, kai pacientai skundžiasi visokiomis ligomis, o sutrikimui sunkėjant, prasideda ir nihilistiniai kliedesiai, kurie perauga į Cotard sindromą visame šiojo stebukliškame baisume.

Esant sunkioms paralitinėms depresijoms, yra labai aukšta rizika, kad pacientas susižalos ar nusižudys, neretai pasitaiko ir melancholinis raptusas.

Cirkuliarinė forma

Šiai neurosifilio formai būdinga simptomatika bei eiga, artima sunkiam bipoliniam sutrikimui, ypač cirkuliarinei psichozei. Kitais atžvilgiais - irgi būtų kaip ir įprasta sifilitinė demencija, tik tiek kad depresyviai pasyvūs periodai keičiasi su maniakališkai aktyviais periodais.

Trumpai tariant, būdinga tiesiog paprasčiausia depresinių ir maniakalinių būsenų kaita, kuri ilgainiui vystantis ligai, praranda ryškumą, pacientų afektas silpnėja, o demencija stiprėja.

Paranoidinė forma

Paranoidinė arba haliucinacinė-paranojinė neurosifilio forma yra viena iš retesnių, pasitaiko vos 2-3% atvejų. Savo simptomatika labai artima paranoidinei šizofrenijai: būna daug pseudohaliucinacijų, gan silpnai sistematizuoti paranoidiniai kliedesiai, verbalinės haliucinacijos, persekiojimo kliedesiai, kartais poveikio kliedesiai. Kartais pastebima ir katatoninė simptomatika, tačiau iš šios dažniau būna katatoninis sužadinimas, tuo tarpu vaškinis lankstumas gana nebūdingas.

Būtent tiriant šią neurosifilio formą Emil Kraepelin išvystė idėją, kad šizofrenija yra ne kas kita, o smegenų suirimas, nes eiga labai jau artima būdavo. Todėl, nepaisant retumo (procentiškai atitinkantį šizofrenijos paplitimą), šita sifilio forma buvo itin atidžiai tiriama.

Pagal savo atsiradimą paranoidinė sifilio forma dažniausiai būdavo siejama su lėtesne eiga ir kas įdomu, su senais laikais paplitusia maliarine terapija, o vėliau - ir su sulfozino terapija. Kai kurie autoriai darydavo netgi prielaidą, kad būtent maliarinė terapija sustabdydavo neurosifilį, tačiau pasilikus smegenų pažeidimams, pacientas taip ir likdavo tokiu.

Dažniau daromos prielaidos, kad pozityvi simptomatika, kaip kad haliucinacijos, kliedesiai ir pan., išsivysto dėl to, kad pacientas durnėja pakankamai lėtai, kad dėl savo demencijos dar suspėtų prisikurti visokių kliedesinių teorijų. Dar viena prielaida - pirogeninė terapija gali sukelti ir paūmėjimą, nes jos metu smegenys pas pacientus kaip reikiant perkaista.

Paprastesnis paaiškinimas gi yra toksai: kadangi paranoidinė neurosifilio forma pasitaiko pas tokią dalį pacientų, kokia ir šiaip serga šizofrenija, šizoafektiniu sutrikimu bei šizotopiniu sutrikimu, tai tiesiog čia tėra šizofrenikai, kurie dėl kažkokių priežasčių sifiliu susirgo, o todėl ta simptomatika pasidarė ryškesnė, nes abu sutrikimai persiklojo tarpusavyje.

Kaip matome, šizofrenijos priežasčių ieškojęs Emil Kraepelin tiesiog negebėjo susigaudyti, kokią simptomatiką jis išties stebi.

Katatoninė forma

Katatoninė forma atitinka katatoniją su labai ryškiai besikeičiančiais sužadinimo ir slopinimo periodais. Sužadinimo metu paciento elgsena nerišli, būdingas mosikavimas rankomis ir kojomis, beprasmiai veiksmai - primena katatoninį raptusą. Slopinimo atveju pacientas pereina į stuporą, primenantį katalepsiją.

Katatoninė forma yra reta, dažniausiai būna su kliedesiais, tad neretai priskiriama tiesiog paranoidinei formai. Prognozė čia prasta: jei nėra gydymo, pacientas per savaitę-kitą numiršta.

Taboparalyžius

Taboparalyžius - čia kai yra kombinacija iš progresyvinio paralyžiaus ir stuburo džiovos. Pas pacientą išnyksta sausgyslių refleksai, atsiranda anestezija, sutrinka vyzdžių reakcija į šviesą, būna lokomotorinė ataksija. Pasitaiko maždaug 20% progresyvinio paralyžiaus atvejų.

Būdinga, kad tuboparalyžius vystosi lėčiau už kitas progresyvinio paralyžiaus formas, atitinka demecinę neurosifilio formą. Kaip ir kiti progresyvinio paralyžiaus atvejai, per 2-5 metus baigiasi letaline baigtimi, tačiau tos baigties tikimybė didesnė, nes eiga neretai būna su laikinomis remisijomis, dėl kurių pacientas nusprendžia besąs pasveikusiu.


Stacionarinis paralyžius

Stacionarinis paralyžius - tipiškas progresyvinis paralyžius, tačiau pasižymintis ypatingai lėta eiga, trunkančia daugelį metų. Pasitaiko, kad negydomi pacientai sugeba išgyventi 8-10 metų nuo to momento, kai progresyvinio paralyžiaus simptomatika ėmė rodytis.

Stacionarinis paralyžius gali išsivystyti, kaip liekamoji neurosifilio forma po to, kai pacientas pagydytas nuo sifilio, taikant pirogeninę terapiją ar antibiotikus. Kita vertus, žinomi atvejai, kai ir savaime pas pacientą sifilis pereidavo į tokią formą - kaip manoma, greičiausiai dėl kitų infekcinių susirgimų, dėl kurių pacientas patirdavo stiprų karščiavimą, dėl kurio spirochetų dauginimasis būdavo pristabdomas.

Būdinga, kad čia pastebimas ryškus paciento asmenybės smukimas, emocinis bukumas, bradipsichija, kartais pirminiai demencijos požymiai, tačiau jie nėra labai ryškūs.


Lisauerio forma

Lisauerio forma yra priskiriama sąlyginai lėtą eigą turinčioms. Smegenų pažeidimai daugiau kamieninėje srityje, būna apraksija, afatija ir pan., demencija vystosi gana lėtai. Būdingi insultus primenantys apopleksijos priepuoliai.


Senatvinis progresyvinis paralyžius

Pasitaiko pas asmenis, kurie vyresni nei 60 metų, būna maždaug 3-4% iš susirgimų atvejų, kai pacientai sėkmės dėka patiria labai jau švelnią ligos eigą. Štai tada vienon krūvon susideda ir neurosifilis, ir senatvinė demencija. Būdingas labai ilgas latentinis periodas, besitęsiantis ne įprastus 10-15, o cielus 20-40 metų - kol neprasideda senatvė kartu su visu organizmo silpnėjimu.

Pagal savo požymius senatvinis neurosifilis visai atitinka senilinę demenciją, neretai būna pastebimas amnestinis sindromas. Identifikuoti neurosifilį čia neretai pavyksta tiktai darant punkciją, kurios metu patikrinama, ar pacientas turi spirochetų.


Šuoliuojanti (galopinė) forma

Šuoliuojančios neurosifilio formos atvejams būdinga, kad nuo pat pradžių pastebimi apopleksiją ir epilepsiją primenantys priepuoliai, kartais vykstantys serijomis, panašiai kaip epileptinis statusas.

Jeigu neurosifilio eiga yra tokia šuoliuojanti, tai nesant gydymo, per kelias savaites ar mėnesius išsivysto letalinė baigtis.

Ažituota forma

Ažituota neurosifilio forma labai artima galopinei. Skirtumas tas, kad kartą prasidėjęs, sužadinimas nenunyksta, o tęsiasi ir tęsiasi. Paciento sąmonei būdingas susipiniojimas, nerišli kalba, haliucinacijos, paniška baimė, cerebralinio sužadinimo požymiai - griežimas dantimis, traukuliai, tampymaisi, galūnių trūkčiojimai, etc.. Trumpai tariant - primena amenciją.

Nesant gydymo, ažituota forma baigiasi gana greitu paciento išsekimu, dėl kurio per keletą dienų ištinka letalinė baigtis.


Juvenilinis progresyvinis paralyžius

Juvenilinis progresyvinis paralyžius yra itin retas, šiais laikais gi net ir tyčia ieškant, sunku pasaulyje surasti būtų gydytoją, kuris tai matęs, tad viskas tėra iš senų knygų žinoma. Žodžiu, išsivysto tada, kai būna įgimtas sifilis - vaisius, užsikrėtęs nuo motinos, kas ir šiaip būna dalykas labai nedažnas. Ir negana to, toksai sifilis pas vaiką vystytis turi bent 5-6 metus, o praktikoje dar ilgiau - iki 15-20 metų, kol išsivystys negydomas. Ir čia dar reikia tikėtis, kad pacientas išvengs šiais laikais vaikams įprasto gydymo antibiotikais. Taigi, taip nebūna jau pusę šimtmečio, taip kad nesitikėkite tokių atvejų pamatyti gyvai.

Vat tiek tėra čia būdinga, kad tipišku atveju pas pacientą paauglystėje ima reikštis šiokia tokia simptomatika, primenanti hebefreniją, o paskui ima vystytis silpnaprotystė, prasideda žinių ir įgūdžių praradimas, o paskui ir kalbos suirimas. Kartais pasitaiko ir galopinės formos su aštria pradžia, kuriai būdingi epilepsiją primenantys priepuoliai.

Dėl juvenilinio progresyvinio paralyžiaus Emil Kraepelin kadaise ir įvedė tą terminą kaip dementia praecox, kad esą čia dėl įgimtos smegenų ligos visa šizofrenija kyla, panašiai kaip nuo įgimto sifilio. Pats juvenilinis progresyvinis paralyžius su visais simptomais bei eiga ir buvo tiesiogiai paimtas už šizofrenijos modelį.