Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

NATO

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

NATO arba OTAN - tai toji organizacija, kuri susidarė po to, kai Antantė parodė savo bejėgiškumą cielus du kartus. Kaip sako, trečias kartas nemeluoja, tad ir NATO čia matomai nesumeluot turėtų, mat skirtinau nuo visokių antančių, nagus ir ragus savo oponentams rodydavo be skrupulų, juoba ir susidarė iš tų kelių šalių, kurios visgi kažkaip į visokių užpuolikų agresijas reaguodavo.


NATO atsiradimas

Pradžioje, dar 1949 sukurtas NATO vadinosi OTAN, tuo tarpu dabar įprastas pavadinimas tebuvo vertinys. Mat tokia buvo tradicija šimtus metų - visas tarptautines organizacijas vadinti prancūziškai. Tai ir šita buv pavadinta kaip "Organisation du traité de l'Atlantique Nord", juoba kad Prancūzija kaip tai ir iniciatore šio reikalo buvo. Bet kai 1958-1966 per ilgus barnius ir norą turėti išskirtines sąlygas Prancūzija iš esmės išstojo, tai ir tas prancūziškas pavadinimas teliko antraeiliu, taip ir OTAN persivadino į "North Atlantic Treaty Organization".

Su tais prancūzais išvis ten buvo įdomiai, nes Prancūzijoje buvo centrinis NATO gynybos štabas, o ir patys prancūzai buvo pirmiausiai pagrindine NATO jėga, dar kai tai buvo 1948 Briuselio sutartis ir joje tedalyvavo pati Prancūzija, Belgija, Didžioji Britanija, Olandija ir Liuksemburgas, nes visokios JAV ir kitos šalys įstojo į NATO 1949, o Vokietija - išvis 1955 tiktai.

Vat taip reikia pasakyti, kad tikrasis senasis NATO, kuris sudarytas buvo 1949 metais - tai Prancūzija, Belgija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Jungtinės Valstijos, Kanada, Portugalija, Italija, Norvegija, Danija ir Islandija. O pastaroji dar kažkodėl labai bandė protestuoti dėl savo stojimo į NATO, todėl netgi rengė kažkokius sukilimus, tačiau tai nepadėjo, nes Islandija yra tokioje vietoje, kur yra išėjimas iš Rusijos kontroliuojamo Šiaurės Ledynuotojo Vandenyno į Atlantą, taip kad esminis NATO jūrinis forpostas, be kurio sėkmės negalėtų būti, tad sukilimą bandę rengti komunistai gavo į kaulus.

Jau 1952 į NATO įstojo Graikija ir Turkija, o Vakarų Vokietija - 1955.

O vat štai kaip gavosi - NATO kūrėjai prancūzai ėmė ir išstojo iš OTAN. Vien tik Šarlio de Golio dėka šitaip viską sumakalavo. O pastarojo planas buvo toksai, kad jei kartais SSRS puls Vakarų Europą, tai reikia būti neutraliais ir sudaryti taiką su sovietais. Taip visi gaus į kaulus, o Prancūzija išloš. Vienok čia Prancūzija pernelyg neišlošė, nes kai 1982 į NATO įstojo Ispanija, staiga paaiškėjo, kad bandę vaizduoti išskirtinius ožius, prancūzai tiesiog taip ir liko ožiais, apsuptais susivienijusių valstybių. Užtat dėl tokios savo pozicijos prancūzai gavo išskirtinai didelę paramą iš SSRS savo visokioms kompartijoms ir dėl to nuolat turėdavo daugybę riaušių, o ir iki šiol ten visokie socialistai į valdžią lenda.

Labai įdomu prisiminti, kad SSRS dar 1954 metais labai aktyviai reikalavo, kad ją irgi priimtų į NATO. Netgi su tokiais pareiškimais, kad jei NATO nepriims SSRS, tai taikos Europoje negali būti ir nebus. Čia iš diplomatinės kalbos išvertus reiškia atvirą ultimatumą: arba priimat, arba skelbiam karą. Vienok NATO kažkaip nepasidavė tokiems įkalbinėjimams, tai SSRS tada sukūrė Varšuvos paktą. Aišku, čia mintis sovietų buvo paprasta: jei SSRS taptų NATO dalimi, tai užpuolusi vieną iš NATO šalių, jau negalėtų susilaukti sutartinio atsako iš visų. Tai dėl tų pačių priežasčių Rusija vis reguliariai rėkauja apie tai, kad į NATO nori įstot.

Taip kad visai suprantama, kodėl po Sovietų Sąjungos subyrėjimo į NATO greitai sustojo visi, kas tiktai gali. Kad ta buvusi Sovietų Sąjunga daugiau pretenzijų nereikštų ir nebandytų kaip nors prisijunginėt kitų šalių prie savęs.

NATO sutarties sąlygos

Labai nedaugelis težino, kad NATO nariai neįsipareigoja ginti vieni kitų karine jėga. Taip taip taip. Čia jei galvojate, kad Pipedija jums meluoja, tai jūsų paslaugoms Google ir viso pasaulio internetai, kur galite viską apie tai perskaityti. NATO nariai neįsipareigoja ginti vieni kitų.

Reikia prisiminti, kad tiktai Briuselio sutartyje buvo aiškus įsipareigojimas, kad šalys vienos iš jų užpuolimą supras tiesiai, kaip visų jų užpuolimą. Tai beje, panašią sutartį turėjo ir Antantė. O vat pagal NATO tai įsipareigojimas yra aptakiomis frazėmis, maždaug toks pagal prasmę: "vienos iš mūsų užpuolimas bus visų mūsų užpuolimas, bet kiekviena šalis gali pati nuspręsti, ar padėti užpultai šaliai ir kokiu būdu, bet leidžiama padėti ir karine jėga".

Taip kad tie, kas tikisi, kad NATO apgins Lietuvą, tai gali aišku tikėtis, bet jokių čia garantijų nėra. Todėl čia ne šiaip sau mintys kyla, kai koks Juozas Olekas prastumia įstatymus, pagal kuriuos Lietuvai kariuomenės nereikia, kaip ir ne šiaip mintys kyla, kai Rasa Juknevičienė paskui pareiškia, kad Lietuva turi ginkluotis. Čia labai visokių išvadų daug kas gali pasidaryti.


NATO dabartis ir taip toliau

Dabar jau dažnas supranta viską taip, kad NATO - tai Amerika ir visa ES, apsijungusios į vieną sąjungą, kas būtų beveik teisybė, bet ne visai: Turkija irgi yra NATO šalis. O štai Airija, Austrija, Suomija ir Švedija - tai nėra NATO šalys. Čia irgi su kiekviena sava istorija: pavyzdžiui, kodėl Airija neįstojo į NATO, tai išvis neaišku, nes tiesiog sunku pasakyt.

O vat Austrija tai buvo išvis kažkoks keistas darinys, kur II Pasaulinio karo nugalėtojos uždraudė jai į bet kokias sąjungas stot, o ypač į karines. Su Suomija - irgi panaši istorija, tik jau iš SSRS pusės, kur kadaise Josifas Stalinas padarė ultimatumą: arba okupuojam išvis nesiskaitydami su niekuo, arba būsite atskiroje sutartyje su Rusija. Tai taip įdomiai gaunasi, kad visi suomiai už NATO, o pati Suomija - už Rusiją.

Galų gale Švedija tai šiaip bando vaizduoti neutralią, kad jei bus karas, tai ir su vienais, ir su kitais bus galima draugaut, ypatingai remiant tuos, kas tuo metu laimi. Ką šita šalis ir darė II Pasaulinio karo metu, pirma rėmusi nacius, o paskui - tuos, kas prieš nacius kovojo.