Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Lietuviai

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
(Nukreipta iš Lietuvis)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear app help index.png  Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones, o jei tiksliau - panašu į šyvos kumelės sapną.

Įtariame, kad tai - mažų mažiausiai gandai apie alternatyvią realybę, su šiuo pasauliu (aprašomais faktais, įvykiais, daiktais ir žmonėmis) neturintys nieko bendra.
Konkrečias pastabas skaitykite straipsnio aptarime. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti ir papildyti tinkamais faktais!

Štai šitaip lietuvius mato įvairūs užsieniečiai, prisimindami krizę ir šiaip visokias mūsiškas realijas, pačių mūsų suprantamas, kaip tylų, romų ir mąslų tautinį charakterį

Lietuviai - o kas gi nežino mūsuose, kas tie lietuviai yra? Panašu, kad niekas. Anokie Mokslinčiai siūlo panagrinėti, kas tas yra Lietuvio genas, o kiti sako, kad čia viso ko priežastis - tai lietuvių kalba, kuri keista ir nelabai suprantama savo tokiais žodžiais, kaip kad "pasikiškiakopūsteliaudavome", rodančiais į keistą mąstymo būdą...

Lietuvis lietuviui lietuvis

Lietuvis lietuviui lietuvis - (rytinių tautų proletariatiniame žargone dažnai vadinami labusiata) taip kartais sakoma. Tai dažnas lietuvis šitai supranta, kad lietuvis lietuviui gerklę perkąstų. O užsieniečiai tai supranta, kaip nenormalų patriotizmą ir nacionalizmą, kur nei nosies kišt neverta. Dažnas kitos tautos atstovas su giliu pavydu kalba, kad tokio vieningumo, kaip lietuviai, neturi jokia kita Europos tauta.

Paaiškinimas iš kitos pusės

gaila, kad užsieniečių žodynas toks siauras, tad ir gaunasi kažkas panašaus į nacionalizmą ir patriotizmą bet ne tai - kažkas nenormalaus. Patriotai ir savanoriai skirtingos sąvokos. Tikrų-kruvinų, linkusių pasiaukoti, patriotų Lituanijoje net nėra - labai nemalonus jausmas būti tokia auka, kiekvienas lituanas net ir tapęs tokia auka, stengsis išsisukti. 200 metų tikėjimo karas su Šventosios Romos imperija lietuviams įkrėtė šiek tiek proto ir jie truputį kitaip, kiek neįprastai, žiūri į garbės klausimus. Paprasčiausiai, net negarbinga tokių aukų ieškoti. Gal kokioje Lenkijoje tikrų patriotų galite surasti. Nacija tai kažkas panašaus į liaudį, bet tai ne tauta. Patys lietuviai sako kur susirenka du lietuviai atsiranda trys partijos. Lietuviai piktokai, kaip vilkai ieško bendro sutarimo, kai neturi likti jokio neaiškumo tarpusavyje, reikia greitai surasti geriausią sprendimą, visokios mandagybės jiems nė motais. Vyrai pradeda taip greitai kalbėti tarpusavyje vieni kitus pertarinėdami, kad moterys jų net nebesupranta ir pradeda jų labai bijoti. Kitiems gali pasirodyti, kad jie ten tuoj vieni kitiems gerkles perkąs. Paprasčiausiai, lietuviams reiktų, ieškant bendro sutarimo stengtis lėčiau kalbėti ir visai nebebaisūs atrodytų kitiems iš šalies. Taip pradėjus ieškoti bendro sutarimo, vis gi reiktų iki galo aiškintis, o ne viską įpusėjus mesti susipykus ir išsilakstyti kas kur. Pavyzdžiui, Brazilijos lietuviams taip ir nepavyko rasti bendro sutarimo ir išsibarstė kas kur. Daug kam nervai, vargu, ar būtų išlaikę, susidūrus su naivuoliais, manančiais, kad be savo kunigo neįmanoma lituanams susitelkti. Patys tokie naivuoliai kažkaip nesusiprotėjo išsirinkti vieną vyrą ir pasiųsti į kunigų seminariją mokytis. Lituanams labai nepatinka gadinti savo vaikams gyvenimų ir po to būti kaltais dėl nenusisekusių savo atžalų gyvenimų. Lituanai nori, kad jų vaikai patys išmoktų naudotis savo galvomis... Posakis "vienas apie ratus kitas apie batus" - labai miglotai padėtų susidaryti vaizdą, kas vyksta, ieškant bendro sutarimo, nes tiek batai, tiek ratai labai greitai gali pasikeisti. Kartais toks bendro sutarimo ieškojimas gali pereiti į kraštutinumus, ypač, kai norima dėmesį perkelti nuo batų ir ratų į aplinką ir greitai padaryti kitokius sprendimus. Piktai pakeltas balsas teparodo kiek teisus jaučiasi tas žmogus ir gal vertėtų jo paklausyti, net ir jaunesnio be jokių tolesnių aiškinimusi. Vėliau būtų galima baigti ieškoti bendro sutarimo ar aiškumo. Nors, paprastai, jaunimas klysta, vyresnio amžiaus lituanai, turėdami daugiau patirties, paprastai, atsižvelgia į žymiai daugiau svarbių dalykų ir jaunimui reikia mokytis mandagiau išsiklausinėti, kodėl taip, o ne kitaip reikia elgtis, kad ir kokie jų puikūs sumanymai nebūtų. Mano supratimu, žydai, apie kuriuos toliau eis kalba, iki tautos nepriaugę ir reiktų kalbėti apie žydų liaudį, kurios priešu niekam nelinkėčiau tapti.

Paradoksas

išties primena žydus - apie šiuos kitos tautos irgi taip šneka, esą žydai vieni kitus taip palaiko, jog kitatautis neturi jokių galimybių įsikišt į jų reikalus. Bet patys žydai dar nuo Šolom Aleichemo ir senesnių laikų kalba, kad niekas taip žydų neapgaudinėja ir neskriaudžia, kaip savi - kiti žydai. Irgi, matyt, paradoksas toks pat. O ir nenuostabu - Vilnius ne veltui šimtus metų buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale - iki pat XXa. vidurio jis buvo pasaulinė žydų kultūros sostinė.

Filosofiškai ir giliai žvelgdami, galim suprasti, kad toks požiūris į savo tautiečius - tėra gilaus tarpusavio palaikymo apraiška: svetimas nuskriaustų - suprastum, o kai nuskriaudžia savas, lietuvis - šitai šimteriopai skaudžiau. Todėl ir pykstam baisiai. Užsieniečiai gi į mus žvelgia iš šalies, matydami žymiai tikresnį vaizdą. O ir mes patys gi žinom, kad esame švogerių kraštas - štai jums ir paaiškinimas.

Kartais apie lietuvius sakoma

Kartais humoristiškai sakoma, kad lietuviai - tai:

  • Kažkuo panaši į pigmėjus ir maorius tautelė, kurios vienas iš mėgiamiausių pomėgių - kanibalizmas, kitaip dar vadinamas - savo kaimynų valgymas.

Perspėjimas. Aš nuo taip nesveikai juokaujančių žmonių lėkčiau kuo toliau, kaip žiurkė iš skęstančio laivo. Tigrai paragavę žmogienos daugiau jokios kitos mėsos nebevalgo. Nedidelė paslaptis, apie kurią karo dalyviai nelinkę atvirauti, per antro pasaulinio karo įspūdingai sunkią Leningrado blokadą, bet kuris dingęs riebesnis kaimynas galėjo sugrįžti atgal kimštas į dešras. Taip, vaikučiai, karas labai baisus dalykas, vis gi, leniniečiai atstovėjo Rusijos revoliucijos lopšį. Reikėtų pasisaugoti, kad toks juokdarys kartais nebūtų tigras, ragavęs žmogienos. Tarp lietuvių moterų pasitaiko didelių apkalbinėtojų. Iš tikro Lituanijoje niekas nemėgsta apkalbų už akių, sakoma kas nors išnarstomas po kaulelį, aptariamas iš visų įmanomų pusių. Po to surenkamas atgal ir paleidžiamas - tarsi nieko ir neįvyko. Niekas Lituanijoje žmonių nevalgo. Niekam nelinkėčiau pakliūti po tokių reiklių moterų padidinimo stiklu. Nebent būtumėt visiškai balti ir Jums visiškai nebūtų ko prikišti.

  • Posakio "Lietuva - lietuviams" kilmė irgi kilusi iš lietuvių pomėgio valgyt viens kitą - kitos tautos ne tokios skanios, o ir nesileidžia valgomos.

Papildymas: man toks posakis net negirdėtas. Buvo judėjimas "pirk prekę lietuvišką", t.y. palaikyk Lietuvos verslininkus ar jiems dirbančius žmones. Nors tokių panašių judėjimų pasaulyje daugybė jau iki tol yra buvę. Dėl kaimynų valgymo - save, kaip tautą, reikia balinti, o ne kitus.

  • Vienas išskirtinių lietuvių bruožų - nuoširdžiai džiaugtis, kai dega kaimyno tvartas... ir dar nuoširdžiau džiaugtis, pačiam padegus...

Apie lituanų būdą iš kitos pusės

Neva gyvenat Lietuvoje, o nieko nieko nesuprantate kaip mąsto ir elgiasi lietuviai.

Pirma, lituanams gyvenimas nėra teatras, todėl čia retai išvysite priklijuotas nenuoširdžias pietietiškas šypsenas.

Antra, kokiems žydams labai svarbus perdėtai išpūstas teisingumo jausmas, po kuriuo plačiai tarpsta pavydo jausmas ir daug kitų negerovių. Kiti - gojai - negudrūs žmonės žydams mažai rūpi, jie galvoja tik apie save ir savo turtus. Lietuvės moterys, žinoma, nėra dėkingos, kad žydai įjunkė lietuvius vyrus gerti degtinę. Žydams būdingas ir sąžinės jausmas, tik to per maža, ypač, bendraujant su auropiečiais. Sąžininga ir teisinga to per maža. Lietuviui labai svarbu dar, kad nebūtų ir gėda. Lietuviui gali būti sunkiai suprantama, kaip gali būti ne gėda apgaudinėti kitus žmones. Apie visokius garbės klausimus per anksti čia rašinėti ir jie gal svarbesni kitiems auropiečiams.

Trečia, visokiems nepritapėliams gali nepatikti lietuviškas perdėtas savęs juodinimas, siekiant pačius save išbalinti. Visada taip: kokie balti nebūtume, galime būti dar baltesni. Kai tuo tarpu apie žydus sakoma patys muša, patys rėkia - irgi savotiška auklėjimo priemonė, kuri auropiečiams gali visai nepatikti.

Ketvirta, lietuviai nuoširdžiai džiaugiasi, kad juos šį kartą aplenkė Dievo bausmė ir žaibas trenkė ne į jų pačių tvartą. Lietuviai nėra kokie liguisti pavyduoliai ir supranta, kas yra sveikas pavydas - tai toks jausmas, kuris priverstų pačius pasistengti ir patiems pasigerinti savo gerbūvį dar labiau. Iš žydo nereiktų atimti jo batų, o pačiam nusipirkti ar pasigaminti arba toliau vaikščioti su savo naginėmis, kurios turėtų būti panašios į indėniškus mokasinus. Nors patiems lituanams labai nepatinka, kai kas jiems pavydi gardesnio kąsnelio. Jei kas valgydamas pradeda žagsėti, bet kuris lituanas skubiai prisipažins, kad nepavydėjo ir žagsulio bus kaip nebuvę.

Penkta, derybos gėdingas ir kvailas laiko gaišimas. Jei kaina bus per aukšta, nors ir apmokėta, kitą kartą lituano galite ir nebesulaukti. Visokie kainų svyravimai ypač į aukštesnę pusę lituanams nepatinka. Žaidimus su akcijomis lituanai laiko liguistu užsiėmimu.

Šešta, nei vienas lituanas nesvajoja būti palaidotas auksiniame karste.

Septinta, dovanos. Lituanai, paprastai, laukia lauktuvių, apie kurias svetimiems geriau net neužsiminti, o ne svetimų dovanų. Turint reikalų su lituanais geriau apsieiti iš vis be dovanų. Tūlas lituanas eidamas į svečius gali ir nesusiprasti pasiimti dovanų, o po to iš kokio turko mokytis kaip reikia išsisukti iš keblios padėties. Vis gi, pasekus panašiu pavyzdžiu, reiktų susirinkti ir kvitus, kuriuos galima pateikti prie išvykos į užsienį išlaidų, pareiškus, kad jos buvo reikalingos, jog nebūtų gėda prieš kitus. Vis gi, tikram lituanui turėtų būti gėda grįžti iš oro uosto su taksi, tad jis mieliau pėsčias pareis, nors ir tokios išlaidos savaime suprantamos kaip kelionės išlaidos. Tik nėra ko sėsti į taksi, kurioje vairuotojas negali išduoti kvito. Visokios vingrybės su dovanomis, lituanui, tarsi, ženklas, kad kas norėtų daugiau dėmesio aptarti kokius nors klausimus smulkiau ir lituanams nelabai suprantamos. Lituanai leidęsi į tokias kalbas visai nenori parsisamdyti ir dirbti dviems ponams, o tiesiog artimiau susipažinti, kad bendraujant vėliau būtų mažiau nesusipratimų. Lituaną labai stipriai galite įžeisti ir tiesiog išmušti iš vėžių, jei vietoj lauktuvių netikėtai numesite kokį pinigų pluokštą, neva jį nusipirkote. Santykiai gali būti sugadinti negrįžtamai. Tyliai įtūžęs lituanas gali nulėkęs į išvietę pinigus suplėšyti į smulkiausius gabaliukus ir nuleisti į kanalizaciją. Ir niekas apie tai gali taip niekada ir nesužinoti. Po to, visokiems ponams "tepėjams" gali būti patiems sunku suprasti kaip jų kišenės gali būti tokios kiauros. Žinoma, tokie lituanų poelgiai visokius pinigų seklius įstumia į beviltišką padėtį. Tenka kurti išvedžiojimus apie kažkokį šešėlį, niekaip nesuprantant, kaip pinigai Lituanijoje gali dingti kaip į vandenį. Norėtųsi paprašyti, kad tokie lituanai naudotųsi dokumentų smulkintuvais, vis ne toks beviltiškas atvejis, ar jų gražiai paprašyti, kad bent banknotų numerius kur nors susirašytų. Nes kai dingsta pinigai, nėra gerai.

Kokie yra lituanai

Pirmiausiai norėtųsi pristatyti nuostabiuosius Lietuvos mažylius - dzūkus. Girių gyventojus, kurių kūnai per daugybę kartų prisitaikė prie vietos sąlygų. Yra dzūkų ne didesnių už voverę mikliai laipiojančių medžių kamienais ar nedidesnių už kiškį, kurio nepavyks surasti po egle, kur jis pasislėpė. Tikro dzūko niekaip nepavyks išvilioti iš jo nuostabios gyvenamos aplinkos. Net dainuojama "Jei ne grybai ir ne uogos dzūkų mergos būtų nuogos". Vis gi, reiktų aiškiai paaiškinti dzūkų mergos savo grožybes slepia ne po džiovintomis uogomis ar džiovintais grybais.

Lietuvos prūsai - žemaičiai (kaip ir prūsai jie dvibalsius taria atvirkščiai), linkę būti savarankiškesniais ir mažiau naudotis Auropos sąjungos suteikiamomis galimybėmis. Yra aiškus nesusikalbėjimas tarp žemaičių ir likusių lietuvių. Labai stipriam politikui žemaičiui Rolandui Paksui nepavyko perkalbėti kitų lietuvių nei ašaromis nei žemaitišku užsispyrimu. Lietuvius galima tik perkalbėti, kiti įtikinėjimo būdai mažai veiksmingi. Paskutiniu metu, vargu, ar ir kitiems Lituanijos gyventojams pavyktų suprasti sulatvėjusią Lietuvos valdžią, regis net ne lietuviai, o latviai pradėjo valdyti Lituaniją. Tokią kainą sumokėjo lietuviai, nesupratę žemaičių. Lietuviams gal ir netokia baisi turėtų būti abiejų tautų sąjunga su Latvijos respublika Auropos sąjungos viduje. Tik paprastiems žmonėms tokie pokyčiai negali nekelti nerimo. Reikia aiškiai paaiškinti: grįžtama prie vienintelio Šventosios Romos Imperijos vainikuoto Lietuvos karaliaus Mindaugo ir jo žmonos Latvijos karalienės Mortos kurtos sąjungos. Latviams ši įsimintina karališka pora žinoma kaip Mintautas su Marta.

Lietuvos milžinai - aukštaičiai, tarp jų pasitaiko tokių aukštų, kad jiems Lituanijos Ąžuolai vos ne iki kelių. Jiems iki Baltijos jūros toloka, kad išdrįstų tvirtinti, kad jiems jūra iki kelių ir visai nenori turėti jokių reikalų su tikraisiais milžinais. Lietuvos aukštaičiams ypač sunku suprasti žemaičius. Nors žemaitis tai pasakytų visiškai kitaip: jiems ypač smagu suprasti žemaičius. Kai tuo tarpu aukštaičiams "smagu" reiškia, kad patogu ar malonu naudotis kokiu daiktu. Turėtų būti žemelė apsivertus, jei išgirstumėt aukštaitį išdrįsusi tvirtinti "kokie smagūs yra žemaičiai". Ir šiaip aukštaičiai ramūs bei drovūs žmonės ir nemėgsta jokio erzelio, alaso ar triukšmo.

Lietuvos suvienytojai - suvalkiečiai, pasižymintys toliaregiškumu. Jie gali suplanuoti savo išlaidas metams į priekį. Kitiems jų nesuprantantiems ir gyvenantiems tik šia diena lituanams gali pasirodyti kaip šykštuoliai, nors jie mieliau prisistato kaip taupūs žmonės. Visokios nenumatytos išlaidos gali bet ką išvesti iš kantrybės. Neseniai mirgėjo žiniasklaidoje apie Anglijos premjerą Čerčelį, kuris gavęs ne laiku netikėtai didelę sąskaitą, taip supyko, kad nustojo naudotis savo mėgstama drabužių siuvykla, pasiuntęs ją po velnių. Reikia laiku pateikti sąskaitas, o ne teikti paskolas, kurių niekas neprašė. Po laiko, kas ten gali prisiminti ką jis pirko ir t.t. Visokie užrašai anokie įrodymai, gal užmiršo užsirašyti apmokėtas sąskaitas? Labai svarbūs žodiniai susitarimai, net ir anglams. O raštiniams susitarimams (sutartims) reikia samdytis teisininkus, kad neliktumėt it musę kandę (apgauti).

Lituanai, gyvenantys miestuose, gali įgauti savitumo ir gal juos dar vertėtų aptarti kaip skirtingų miestų gyventojus.

Pirmiausiai, [b]vilniečiai[/b]. Kiekvienas lituanas žino legendą apie kunigaikščio Gedimino sapną: staugiantį geležinį vilką ant Gedimino pilies kalno. Ir kad krivis Lizdeika jį išaiškino taip: šioje vietovėje reiktų įkurti miestą, apie kurį garsas sklistų plačiai į visas puses. Labiau apsišvietę lituanai gal net skaitė Gedimino laiškus kvietusius amatininkus iš vakarų įsikurti naujai įkurtame mieste. Iš kitos pusės, dar labai negreit užgis šviežias randas, kurį paliko rusų tankai ar rusų automatai televizijos bokšte. Todėl visada kreivai žiūrės į visokius ūkininkus, kurių daržais nevažinėjo rusų tankai, ir kurie niekaip negali išgyventi be pigesnių rusiškų dujų ar kitų rusiškų gėrybių. Miestiečiams kaimiečių ašaros dėl sugriautų kolūkių sunkiai suprantamos, kai patys neverkia dėl užsidariusių ar subyrėjusių gamyklų. Anot nuogirdų, į kalėjimus pakliuvusius vilniečius vadina portugalais. Neva "neaišku kas per vienas yra vilnietis, ai, kažkoks portugalas". Atskleisiu mažytę paslaptį, gūdžiais tarybiniais laikais kiekvienas futbolo čempionatas Vilniaus vaikams būdavo didelis įvykis, kiemuose kiekviena šalis turėdavo savo komandą, vaikai stengdavosi žaisti ir mąstyti, kaip jų atstovaujamos šalies futbolininkai. Ypač gerai sekdavosi "italams". Matomai, su portugališku mąstymu daug vilniečių pakliuvo į kalėjimus. Kokie prancūzai gal dirba ministerijose ir užima gan aukštas pareigas. Nors vienas geras pažįstamas "prancūzas", kuriam visai nepatiko Lietuvos valdžios sulatvėjimas, paliko gerai apmokamą darbą ir nusprendė prancūziškai pagyventi savo malonumui. Paprastai, vilniečiams labiau patinka gražesnis futbolas, nei krepšinis su savo balkanišku-nervuotu žaidimo būdu, kai taupant laiką daromos pražangos ir tai laikoma priimtinu žaidimo būdu.

Reiktų paminėti ir Vilniaus žydiška-rusiška brigadą, kuri besikiškiakopūsteliaudama Vilniuje kaip kokiame kolūkyje peržengė ribą ir priėjo liepto galą. Jos "darbdavys" buvo nubaustas mirties bausme, nepadėjo nei Lietuvai nusipelniusio tėvo verslininko ašaros nei kruvini pinigai.

Vilniečiai puikiai žino, kad Vilniuje gėjais tampama pirma juos apkvaišinus kokiais svaigalais gėjų bare. Gal vis dar pasitaiko apgautų atvykėlių studentų šventai tikinčiu, kad svarbu, kurioje ausyje nešioji auskarą. Ar didelis skirtumas būtų, jei žydas Dovydo žvaigždę nešiotų ant kairio ar dešinio atlapo? ( [Tagai | ženklai] ) Bent Lietuvos vyrams nėra ko vaikytis gėjiškų vėjų. O rusakalbis pasaulininkas gėjų atstovas (naujos klasės kūrėjas) gali pasirodyti kaip didelis Lietuvos kenkėjas. Ne taip reiktų Lietuvos vyrams ieškoti lengvesnio gyvenimo. Atvykėliams marširuojantiems pasaulio gėjams gal vertėtų nugaras atsukti, o ne į juos žiūrėti. Juk jie atvažiuoja pasirodyti, nėra ko jiems suteikti tokio malonumo. Vertėtų dar kokį plakatą pasiimti, kad visas likęs pasaulis sužinotų lietuvišką nuomonę: "WORLD'S SHAME: MOVEMENT OF GUYS".

Lietuviai turi kuo didžiuotis!

  • O vieną kartą buvo toks "Baltijos kelias", tai tada ne tik Lietuviai, bet ir Latviai su Estais demonstravo savo vienybę;
  • Dar labai gražiai Krepšinis sekasi kartais lošti, o ir šiaip tauta su savo prikolais:)
  • Atsilaikė 200 metų tikėjimo kare prieš Šventosios Romos Imperiją, kol galų gale nusprendė patys apsikrykštyti ir pagyventi taikoje - liko paskutiniaisiais Auropos pagonimis. Iš kitos pusės Auropą apsaugojo nuo mongolų-totorių chano-imperatoriaus. Nors rusams teko patirti visus Chano ordos jungo "džiaugsmus" ir kaip žmonės nusirito į prastą pusę. Dėl to patys rusai kalti visada norintys būti savarankiškais ir primesti savo valdžią, kalbą ar raštą kitiems. Jau vien dėl rašto lietuviams su Rusijos imperija ne pakeliui.

Ir dar

Lietuvių tauta jau ne pirmą dešimtmetį pirmauja pagal savižudybes visose įmanomose kategorijose - ir Europoje, ir Pasaulyje.

Lietuviai gyvena Lietuvoje. Dar gerokai išsibarstę po visokias Ispanijas, Airijas ir Didž.Britaniją - ten mėgsta važinėt dešine kelio puse, taip kraupindami britų džentelmenus.

Papildymas iš kitos pusės

Jau anksčiau buvo paminėta, kad lituanai savotiškai supranta garbės reikalus: paprasčiausia, net negarbinga ieškoti tarp savų aukų-patriotų. Jie visada stengsis išsisukti iš nepavydėtinos padėties. Kaip žinia, statistika - viena iš melo rūšių. Gal ji būtų kitokia, jei lituanai, kai aukštas nebesvarbu, išmoktų išeiti gražiai su rėmais. Nors gal ne visada taip reiktų išeiti, jei kiti sustoja ir pakalbėjus gal išleistų gražiai pro duris. Tik tada labai tiksliai reiktų žaisti pagal taisykles, neduoti jokios priežasties - nereiktų pirmiems peržengti ribos, kurią peržengus, būtų galima nesivaržant su tokiu lituanu susidoroti ir dar po to jaustis teisiu. Kaip žinia, rusai mano, kad teisybė pati galingiausia jėga pasaulyje, nereiktų jiems suteikti jokios priežasties pasijausti teisiais. (Čečėnų klaida.) Protingi rusai mano, kad jie beviltiškoje padėtyje ir daugybę amžių rusai negali ramiai gyventi dėl kaltės jausmo - nors, iš tikro, jie nesijaučia teisiais... O žaizdas vėliau būtų galima išsilaižyti.