Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Kliedesiai psichiatrijoje

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kliedesiai psichiatrijoje - labai dviprasmė sąvoka, nes tai reiškia ir psichiatrinį kliedesių apibrėžimą, tipo kas yra klinikiniai kliedesiai, ir kartu reiškia ir visokias psichiatrijoje esančias absurdiškas nesąmones.

Tai mes čia išsyk ir tą, ir aną išnagrinėsime, nes kliedesiai būna įvairūs.


Kliedesiai, kaip jie suprantami psichiatrijoje

Anoksai psichiatras Karl Theodor Jaspers kadaise įvardino, kad jei žmogaus nusišnekėjimai turi tris esmines savybes, tai jau yra ne šiaip kokie nusišnekėjimai, o klinikiniai kliedesiai, kurie reiškia, kad žmogus serga kokia tai psichikos liga, galimai gal kokia nors šizofrenija, o gal ir tikra schizofrenija. Tai čia tie trys kriterijai, kuriuos turi rodyti pacientas, kad tai būtų tikri kliedesiai:

  1. Paciento įsivaizdavimai yra visiškai nenormalūs, neatitinkantys realybės, ir jo samprotavimai bei išvados irgi yra absurdiški. Absurdiškumas yra ne šiaip kokio nors abstraktaus lygio, o visiškai buitinio - žmogus ne abstrakčiai teoretizuoja apie abstrakčius reptilijanus ar skraidančias lėkštes, o pats jaučiasi su tuo kaip nor susijęs - pvz., pagrobtas ateivių ar persekiojamas kokių tai būtybių, kurios už durų laukia, ar pvz., patiriantis kokių nors NATO agentų organizuojamą diskriminaciją.
  2. Tais savo absurdiškais įsivaizdavimais ir nusišnekėjimais pacientas visiškai neabejoja. Jam tai ne šiaip tiesa, o tiesiog akivaidus ir neabejotinas faktas. Visi, kurie tuos kliedesius neigia - tai arba durniai, arba daro prieš jį kokį nors sąmokslą, ar šiaip kaip nors nori išdurti. Pačiam pacientui tie kliedesiai yra visiškai akivaizdi realybė.
  3. Paciento nusišnekėjimų neįmanoma kaip nors koreguoti, nes kiek besistengtum, jam visvien kaip susišvietę galvoje, taip susišvietę. Jei jis sako, kad už durų jo laukia reptilijanai, tai atidarius duris ir parodžius, kad nieko nėra, jis nenustos kliedėti apie reptilijanus, nes sugalvos kokį nors paaiškinimą, kad reptilijanai kitur, o gal čia gydytojas pats yra reptilijanas ir jį apgaudinėja.

Tam, kad kliedesiai būtų laikomi kliedesiais medicinine prasme, jie turi atitikti visus šiuos tris kriterijus vienu metu.

O bendrai tai daugiau apie kliedesius yra straipsnyje "Kliedesiai", tai ten patariame paskaityti.


Kliedesiai, kurie propaguojami psichiatrijoje

Be psichiatrijoje nagrinėjamų kliedesių, ten pilna ir propaguojamų kliedesių. Štai pvz., klasikinė Snežnevskio psichiatrija, kuri propaguojama Lietuvoje, ir kurią netgi dėsto VU ir LSMU visokie ten sovietmečiu išsimokinę profesoriai, yra tiek pilna kliedesių, kad pagal ją paranoidinę schizofreniją galima drąsiai diagnozuoti tiems patiems dėstytojams.

Štai pavyzdžiui, kokių yra dalykų, kurie Snežnevskio psichiatrijos vadove buvo dėstomi (o Sne=nevskio portretai iki šiolei kabo kai kuriose lietuviškose psichiatrijos klinikose):

  • Viena iš sunkiausių psichikos ligų - schizofrenija yra vadinama šizofrenija, nes beraščiai netgi nesugebėjo suprasti, kad tarptautinis žodis "schizofrenija" yra kilęs iš graikiškų "schizo" (skilimas) ir "phrenos" (mintis). Tokio lygio beraštiškos klaidos - tai panašiai, kaip tada, kai buduliai rašo "kalidorius", "parkelis" ar panašiai. Visas normalus pasaulis vartoja žodį "schizofrenija", tad tiktai nemokšos gali rašyti kitaip.
  • Diagnostiniai kriterijai yra tiek išskydę, kad bet koks žmogus gali būti pripažįstamas sunkiu ir nepagydomu psichikos ligoniu. Dargi tiek išskydę kriterijai, kad banaliai bet kas tampa sunkios ligos įrodymu. Jei paskaitai Snežnevskio psichiatrijos vadovą, tai plaukai ant galvos šiaušiasi, nes ten vangiosios šizofrenijos kriterijų yra štai tokių: "rūpinasi savo sveikata", "yra politiškai aktyvus", "kritiškai žiūri į valdžios sprendimus", "dažnai serga įvairiomis ligomis", "sportuoja", "turi hobį", "turi platų interesų ratą", "nelinkęs bendrauti", "linkęs ginčytis", "neprieštarauja kitų nuomonei", "neįprastai rengiasi" ir panašiai. Tai tokius kriterijus dažnas iš Snežnevskio laikų atėjęs psichiatras taiko iki šiolei.
  • Psichikos ligos išvis laikomos nepagydomomis, ir nepagydomumas yra esminis psichikos ligų požymis. Svarbiausia psichikos liga laikoma šizofrenija, o visa kita - arba ankstyvos stadijos, kurios paskui visada pavirsta į šizofreniją, arba vėlyvos stadijos, kurios išsivysto iš šizofrenijos. O pati šizofrenija laikoma nepagydoma, ir nepagydomumas yra jos požymis, o jei žmogus pasveiko - tai tik laikinas pagerėjimas. Žodžiu, tokia vat degeneracijos teorija.

Dar reikia pasakyti, kad ir kitur pasaulyje didelė dalis psichiatrų įsivaizduoja maždaug taip:

Bendrai, nors ir visiškai eksperimentais pagrindžiama, psichologija daugelio psichiatrų įsivaizdavimu tėra pseudomokslas ar, geriausiu atveju, tinka kokiems nors nesąmoningiems testams. Daugelis psichiatrų neigia psichikos procesus iki tokio lygio, kad vos prieš porą metų pasauline sensacija tapo kažkokių Anglijos psichiatrų atradimas: šie padarė tyrimus tomografais ir atrado, kad jei rodai žmonėms paveiksliukus su baisiais vaizdais, tai jų smegenyse neuromediatorių išsiskyrimas būna kitoks, nei tada, kai rodai žmonėms paveiksliukus su gražiais vaizdais. T.y., kad žmonės gali emociškai reaguoti į kažkokius dalykus ir kad emocijos nėra kažkokia savaiminė iš niekur vykstanti mistika. Taip, čia yra psichiatrija.

Štai taip panagrinėję, galime tarti ir taip, kad visa psichiatrija irgi yra tam tikri kliedesiai savaime.