Kapitalizmas

Kapitalizmas - ekonominė santvarka, paremta pridėtinės vertės procesu. Reguliuojamos kapitalizmo formos vertintinos, kaip pati efektyviausia ekonominė santvarka.

Turinys 1 Laukinis kapitalizmas 2 Oligopolijos ir monopolijos 3 Reguliuojamas kapitalizmas 4 Valstybė ir kapitalizmas

Laukinis kapitalizmas

Laukinis kapitalizmas - tai pati grynoji (nevaldoma, nereguliuojama) kapitalizmo forma. Faktiškai, labiau pasaulyje plito tik iki XIX a. pabaigos, daugiausiai - Šiaurės ir Pietų Amerikose, o XX a. pradžioje, ypač - po Didžiosios Depresijos - nunyko. Šios kapitalizmo formos esmė ta, kad viską valdo piniginiai sandėriai, o valstybė į nieką nesikiša.

Laukinis kapitalizmas - šlykštus savo kraštutinėmis išnaudojimo formomis. Viena iš populiariausių, paplitusių JAV anglies šachtose iki pat XX a. pradžios, buvo paremta tokiu scenarijumi:

• Būsimam šachtininkui pasiūlomas atlyginimas, kuris yra keleriopai didesnis, nei atlyginimų vidurkis šalyje
• Pasamdytas šachtininkas nuvežamas į angliakasių miestelį
• Ten paaiškėja, kad ir maistas, ir būstas, ir bet kas parduodama dešimteriopai brangiau, nei vidutiniškai, iš šachtos miestelio teritorijos išeiti draudžiama, o artimiausia nepriklausoma parduotuvė - už 100 mylių.
• Nepaisant to, šachtininkui lengvai parduodamos prekės kreditan, už didžiulius procentus (kai kada - 10 proc. per dieną)
• Jau po kelių savaičių šachtininkas tampa visiškai prasiskolinusiu vergu.
• Bandantys pabėgti šachtininkai pagaunami, nuteisiami už skolas ir išsyk pasiunčiami dirbti į tas pačias šachtas, bet jau kaip kaliniai - bandant pabėgti vėl, šaudomi.

Labai panašūs scenarijai buvo taikomi ir Pietų Amerikos plantacijose, miškų kirtimo versle, netgi kai kuriose gamyklose, etc.. Gegužės Pirmosios įvykiai JAV tapo gaivališku protestu būtent prieš tokias išnaudojimo formas.

Oligopolijos ir monopolijos

Bet kuriuo atveju, nevaldomas ir nereguliuojamas kapitalizmas ilgainiui perauga į monopolines ir oligopolines formas. T.y., susidaro superkorporacijos, kurių finansinė galia pakankama, kad sunaikinti bet kokius smulkius konkurentus. Rinka tampa pilnai kontroliuojama, techninės naujovės nekuriamos, konkurencija visiškai nuslopsta, korporacijos pelnus didina, didindamos parduodamų prekių bei paslaugų kainas, nes nėra ir negali atsirasti jokių konkurentų, su kuriais superkorporacijos neįstengtų susidoroti.

Oligopolijų ir monopolijų susidarymas pažeidžia esminį kapitalistinės santvarkos privalumą - konkurenciją. Istoriniai faktai rodo, kad vienintelis būdas pataisyti tokią padėtį - tai valstybinis reguliavimas, prievartiniu būdu apribojant monopolijų ir oligopolijų teises, tokias superkorporacijas skaidant ir pan..

Reguliuojamas kapitalizmas

Šiuolaikinės kapitalizmo formos yra gan giliai reguliuojamos. Praktika rodo, kad valstybės kišimasis į korporacijų veiklą duoda labai teigiamus rezultatus. Didžiosios Depresijos metu labiausiai nukentėjo būtent tos šalys, kur valstybė verslą reguliavo mažiausiai (ypač - JAV), tuo tarpu Vakarų Europa nuo šios krizės nukentėjo gerokai silpniau. Panaši situacija pasikartojo ir Naftos krizės metu - reguliuojamą rinką turinčios šalys didelių sunkumų nepatyrė.

Istoriškai žinoma, kad efektyviausi reguliavimo metodai yra šie:

• Stiprus oligopolijų bei monopolijų veiklos ribojimas.
• Valstybinės investicijos į ilgalaikius (daugiau, kaip 10-15 metų trukmės) projektus
• Lėšų perskirstymas (netgi neefektyvus perskirstymas garantuoja, kad kapitalas nesikoncentruos mažos grupės rankose)
• Itin aktyvus smulkaus verslo rėmimas, šiltnamio sąlygos startuojantiems verslams
• Perteklinės investicijos į mokslą bei švietimą
• Strateginis valstybės vystymosi prioritetų reguliavimas

Valstybė ir kapitalizmas

Valstybės gali nelikti, kapitalizmas išliks visada, kadangi tai yra - nauda. Socializmas - tipo atvirkštinis variantas, bet jis gyvavo tik tiek, kiek veikė kapitalizmo principai. Tarp kitko, pradinio socializmo ekonomistai buvo vieni stipriausių pasaulyje, nes jie skaitė (ir tuo metu padarė), kad galima gaunamą pridėtinę vertę vienoje srityje, paskirstyti (lygiaverčiai pajamoms ir išlaidoms) kitoje, strategiškai ar ne, reikalingai sričiai. Tarkim, alkoholio pardavimo pridėtine verte dengti vaikiškų drabužių pardavimo kainą. Tai pradžioje veikė, kol viskas buvo partinių dibilų iškraipyta, gobšumo ar nemokšiškumo dėka.

Kapitalizmo principai vyrauja visada ir visur. Akmens amžiaus pabaigoje įsivyravo matriarchatas, nes augindamos grūdines kultūras, moterys galėjo planuotai išlaikyti gentį (nepriklausomai, kaip pasiseks medžioklė). Pridėtinė vertė gaunama parduodant grūdines kultūras, užaugintas prie Nilo ar Tigro ir Eufrato, leido šioms gentims užkariauti aplinkines žemes. Vergovė Senovės Romoje irgi kūrė pridėtinę vertę, nes vergai buvo investicija. Ši struktūra žlugo, kai romėnai baigė savo užkariavimus, nebuvo papildomų vergų. Dabartinė pridedamoji vertė kuriama įvertinant efektyvumą, kadangi komunikacinės technologijos pasiekė neregėtas aukštumas.

Kvaila kalbėti, kad jeigu visi tapsime kapitalistais, tai nebus kas dirba. Verslininkai - varomoji jėga, nes fantastiniame (Lemo ar kitų rašytojų) pasaulyje kiekvienas yra verslininkas, kuris kuria bendrą pridėtinę vertę, o ji savo ruožtu - stumia visuomenę pirmyn.

Valstybė - puskvailis gigantas, kuriam negalima patikėti rimtų darbų. Su paprastais ir tai nelabai susitvarko.