Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Haliucinaciniai-paranoidiniai reiškiniai

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Star of life.png  Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit...
Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Kandinskio-Klerambo sindromas arba Haliucinaciniai-paranoidiniai sindromai ir panašūs reiškiniai - tokie, kur viskas ryškiai ir įspūdingai, jau link parafrenijos, bet dar ne taip sistemingai, kad žmogus būtų visiškas beprotis, kadangi protas dar ne iki galo atsijungęs. Bet kartu jau čia viskas ir ne taip silpnai, kad čia būtų galima pasakyti, jog tik šiaip kokie durnumai galvoje ar pavienės atsitiktinės haliucinacijos.

Čia dar reikia skirti, kad visai kita rūšis yra haliucinozė arba kitaip vadinami haliucinaciniai kliedesiniai sindromai, kurie yra kitokie haliucinaciniai kliedesiniai sindromai su daugiau haliucinacijų ir mažiau kliedesių. O vat šitie, apie kuriuos kalbame, tai vadinasi Kandinskio-Klerambo (Victor Kandinsky ir Gaetan Gatian de Clerambault) sindromai visokie.

Visiems šitiems haliucinaciniams-kliedesiniams sindromams būdingi trys simptomai vienu metu, tik tiek, kad skirtingu stiprumu:

Daugeliu atvejų pacientas savo nesąmoningiems veiksmams ir visokiems balsams paaiškinti ima ieškoti paaiškinimų, nes reikia gi kažkaip visą tai paaiškinti. Štai taip ir atsiranda visokie kliedesiai - tai ten kažkoksai saugumas jį valdo psichotronais ir su juo per psichotronines bangas kalbasi, tai kokia nors geopatogeninė spinduliuotė čia jam priepolius sukelia.

Būdinga, kad pacientas būna ganėtinai pasimetęs, nes jam pačiam visas šitas procesas atrodo pakankamai nesuprantamai, netikėtai ir kraupiai. Nes kažkada gi balsų galvoje nebūdavo ir visokių elgesio kontrolių niekas jam į smegenis neinstaliuodavo. Žodžiu, žmogus ima jaustis labai kaip nesavas.


Haliucinacinių-kliedesinių sindromų klasifikacija

Paprastai išskiriami keli tų haliucinacinių-kliedesinių sindromų ir šiaip tų reiškinių variantai, pasižymintys savais bruožais:

  • Psichinis automatizmas įvairiais pavidalais:
    • Sensorinis (snestopatinis) automatizmas - čia pacientai patiria visokius keistus pojūčius, ypač senestopatijas, dėl kurių labai jaudinasi. Tai tenai pilve kažkas gurgia - reiškia kad kokios nors ateivių lervos juda, tai tenai viduriai užkietėję - reiškia, kad kažkoks ten implantuotas mechanizmas analinę skylę uždarė, tai koks nors niežulys - tai reiškia, kad spinduliuotė odą dirgina, tai dar kažkas. Žodžiu, jie valdo visą organizmą.
    • Asociatyvinis (ideatorinis) automatizmas - tie patys jie valdo ir mintis bei emocijas. Užėjo daug minčių - reiškia, kad su psichotronais atsiuntė, o jei nuotaika kokia nors kilo - tai irgi su psichotronais paveikė. Arba atvirkščiai - galvojo pacientas, o kažkas ėmė ir išjungė galvojimą. Bendrai tai minčių skaitymo kliedesiai bei atvirumo simptomas visame gražume, tik čia dar keli paranoidiniai variantai išsiskiria apie tas mintis:
      • Minties nutraukimai - galvojo kažką pacientas, kūrė ką tai protingo, o staiga jie ėmė ir išjungė viską - dingo visos mintys ir atsimint jų nesigauna, ir sugalvoti iš naujo - irgi nesigauna, kad ir kiek besistengtum, nes užblokavo visą galvojimą, o mintis pavogė.
      • Minties įdėjimai - buvo sau ramus pacientas, o staiga ėmė ir įdėjo į galvą kažkokią mintį, ir išmesti jos nesigauna, nes ji prievartiniu būdu kažkaip implantuota.
      • Ativrų minčių sindromas - kai visi aplinkui skaito paciento mintis taip aiškiai, lyg jis kalbėtųsi su visais. Ir kadangi visi tas mintis skaito, tai visi viską ir žino. O tos mintys taigi žinot kokios būna - tai vat už tai visi aplinkiniai nekenčia.
      • Minčių atkartojimai - čia kai kokie nors aplinkiniai vis sako tai, ką pacientas pagalvoja. Ir netgi neaišku, ar čia jie tas mintis skaito, ar čia kokiam nors psichiatrui į smegenis atkartoja tai, ką pacientas sugalvoja, bet kažkodėl vis aplinkiniai pasako paciento mintis.
      • Priverstinės emocijos - kai pacientas gal norėtų būti liūdnas, o kažkodėl labai jau linksma jam. Arba atvirkščiai - lyg ir linksma turėtų būti, o kažkodėl visai kitaip jam. Čia dėl to, kad jį psichotronai veikia arba kažkas jo emocijų kontrolę perėmė, gal būt netgi ragana kokia nors jį valdo iš gretimo buto.
      • Priverstiniai atsiminimai - čia kai pacientas kažko nenori prisiminti, o jį vis priverčia, nes ima ir atkuria kažką kas visai nemalonu. Ir žiūri pacientas tuos savo prisiminimus, kurių visai nenorėtų. Ir nieko negali su savimi padaryti.
    • Motorinis (kinestetinis) automatizmas - čia jau visai paprastai būna, kai ne pats pacientas vaikšto ir kažką daro, o kažkas kitas jį valdo. Pacientas čia jaučiasi kaip koksai robotukas ar marionetė, kurios judesius reguliuoja priverstiniu būdu. Reguliuoti gali ir kas nors per kompiuterį ir internetus, o gali ir kokiais nors burtais paveikti, o gali ir įprastu psichotronu valdyti. Dar ir kalbėti už pacientą gali irgi kažkas kitas, o visai ne pats pacientas.
  • Haliucinacinis sindromas - čia paprastai jau jos dominuoja ir su viskuo siejasi, o visoks automatizmas būna nebent kaip priedas. Paprastai visokie balsai - ir savo galvoje girdimi, ir iš šono išgirstami, nesvarbu kad jų nėra. Vat tie balsai viską ir valdo. Ir visi kliedesiai - irgi iš jų ateina. Ir priverstinius judesius tie patys balsai gali sukelti. Ir taip toliau.
  • Kliedesinis sindromas - čia jau atvirkščiai - ne tiek balsai viską valdo, kiek visokios idėjos. Dažniausiai - tai persekiojimo manija, visokios klejonės, kad pacientą kažkas kontroliuoja arba kad pats pacientas valdo kitus žmones, kažkokie poveikiai visur, sąmokslai ir panašiai. Paprastai visokios haliucinacijos ir automatizmai čia taip pat būna, bet pakankamai silpnai besireiškiantys.
  • Capgraso sindromas - išskiriamas į atskirą, labai jau specifinę rūšį: kažkas ima ir pakeičia paciento pažįstamus, draugus ir gimines. Ir ne šiaip kad pakeičia, o žmogų kažkur pagrobia, o vietoje jo - pastato biorobotą. Arba pašalina tam buvusiam žmogui smegenis ir į jų vietą kompiuterį įdeda, taip kad gautųsi zombis. Arba dar kaip nors paveikia. Todėl visi aplinkiniai tiesiog nevykusiai vaidina. Čia visur klonai visokie, išauginti laboratorijose. Visi užprogramuoti arba agentai, vykdantys nurodymus. Tiktai prastai vaidina, nesugeba apsimesti. Dar ir driežažmogiai įvairūs - labai lengva įrodyti: pakanka paklausti driežažmogio, ko čia jis apsimetinėja žmogumi, tai išsyk jis susimėto ir nežino ką atsakyti, nes nesitikėjo, kad jį atpažins.
  • Fregoli sindromas - gana panašus į Capgraso sindromą, tik blankesnis ir atvirkščias: pacientas vis vaizduojasi, kad tie patys žmonės jį persekioja, nuolat keisdami drabužius, šukuosenas, perukus, makiažą, ūsus užsiklijuodami ir taip toliau. Kartais jiems ir grimuotojai padeda, ir netgi plastikos chirurgai, kurie specialiais furgonais irgi važinėja, kad po ranka vis būtų.