Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Haliucinozė

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
(Nukreipta iš Haliucinozės)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Haliucinozės arba haliucinaciniai-kliedesiniai sindromai - taigi paprastai kai haliucinacijos visokios kamuoja. Tik vat aišku būna įvairiai su tomis haliucinacijomis, tai ir tų sindromų yra įvairių, tai vat šitokiais vadinami tiktai tie, kur haliucinacijos dominuoja, o kliedesių yra pakankamai saikingai, o pacientas dar ne visiškai nušokęs nuo stogo, taigi, supranta kad kažkas ne taip.

Čia būtinai reikia skirti, kad skirtingai nuo haliucinacinio-paranoidinio sindromo, įprastų haliucinozių atvejais kliedesiai būna tiktai antriniai, kitaip tariant, papildantys, paaiškinantys haliucinacijas, o psichinis automatizmas išvis niekaip nesireiškia. Galima sakyti, kad įpratsa haliucinozė - tai kažkas artimesnio suvokimo sutrikimams ar kažkokioms iliuzijoms.

Skirtingai nei deliriumo ar oneiroido atveju, sąmonė pas pacientą būna neaptemusi, jis susivokia, kur ir kada esąs, o ir gerai supranta, kas jis pats toks yra, tad net jei kliedesiai ir pastebimi, jie būna neryškūs ir paviršutiniai - pacientas apsieina be visokių pasakojimų apie tai, kad jis čia koks nors tarpgalaktinės valdžios į Žemę paskirtas mokesčių inspektorius ar dar koks nors ufonautas.

Įprastos haliucinozės atveju jei jau žmogus reale yra koks nors troleibuso vairuotojas, tai ir haliucinuodamas jis supranta, kad jis troleibuso vairuotojas, o jei jis yra koks nors įmonės direktorius, tai ir haliucinuodamas, jis visvien supranta, kad yra direktorius.

Daugumai atvejų būdinga, kad haliucinozių metu pacientai linkę patirti neigiamas emocijas - baimę ir nerimą. Pacientų būsena depresyvi arba subdepresyvi, jie nelaimingi, išsigandę, džiaugsmo iš tų haliucinacijų neturi.


Haliucinozių klasifikacija

Kadangi haliucinacijos savo visąja esme yra nelabai aiškios, tai ir klasifikacija yra nelabai aiški. Todėl yra trys klasifikacijos ir klasifikuojant būna iškart visos taikomos.

Pirma klasifikacija yra pagal haliucinozės eigą - aštrios, chroniškos arba rezidualinės. O kita klasifikacija - tai pagal haliucinacijų pobūdį - pvz., kokios nors klausos, regos, taktilinės, uoslės ar dar kokios nors. O trečia klasifikacija - pagal kilmę. Pavyzdžiui, kokia nors alkoholinė, narkotinė ar aterosklerotinė haliucinozė. Tai paskui pavyzdžiui ir sakoma, kad kai būna balti arkliai, tai kartu būna aštri alkoholinė regos haliucinozė. Arba panašiai.


Haliucinozės pagal eigos pobūdį

Pagal eigos pobūdį haliucinozės išskiriamos į tris pagrindines grupes, kur gerokai skiriasi viskas:

  • Aštrios arba ūminės haliucinozės. Kyla staigiai, neretai pilnais mastais įsivažiuoja per kelias valandas ar netgi per kelias minutes. Kartu su haliucinacijomis pacientą dažniausiai apima nerimas ir baimė, kartais netgi panika. Pacientas neranda vietos, blaškosi, bando su haliucinacijomis kovoti ar nuo jų pasislėpti, bando kažką daryti, bet nieko negali padaryti. Stagiai iš kažkur atsiradusios haliucinacijos žmogui gali sukelti netgi atviras isterikas, tad neretai pacientai elgiasi labai audringai.
    • Itin ryškūs, tačiau gana specifiniai ūminių haliucinozių atvejai būna prie intoksikacijų kai kuriais haliucinogenais - haliucinacijos ateina itin staiga, netikėtai ir intensyviai. Tiesa, čia svarbu skirti, kad intoksikuoti pacientai paprastai žymiai sunkiau orientuojasi aplinkoje, linkę nerišliai kliedėti, rodo visokius kitokius simptomus.
  • Chroniškos arba lėtinės haliucinozės. Išsivysto dažniausiai gana iš lėto, tęsiasi ilgai - daug mėnesių ir metų. Skirtingais periodais haliucinacijos gali suintensyvti, o gali ir beveik išnykti - taip vadinama banguota eiga. Per ilgą laiką pacientas paprastai išmoksta prie savo haliucinacijų prisitaikyti, nuslėpti jas nuo aplinkinių, reaguoja į jas gana ramiai. Emocijos pas pacientą nelabai ryškios, tačiau kai užeina stipresnė haliucinacijų banga, pacientą visgi jos gali ir davesti iki pakankamai sunkios emocinės būsenos.
  • Rezidualinės arba liekamosios haliucinozės. Paprastai būna po kokių nors aštrių psichozių, nepriklausomai nuo psichozių kilmės, bet su sąlyga, kad psichozės metu buvo kliedesiai ir haliucinacijos. Pasibaigus psichozei, kliedesiai irgi baigiasi, tačiau haliucinacijos kurį laiką (kartais ilgai) gali išlikti arba netgi dingus, kuriam laikui sugrįžti. Būdinga, kad pacientas tokiu metu jau supranta, kad haliucinacijos yra haliucinacijos, o ne kažkokie realūs ufonautai, psichotronai ar ten kažkokius sąmokslus rengiantys kaimynai.


Haliucinozės pagal haliucinacijų pobūdį

Pagal savo pobūdį skiriamos tiesiog sąlyginai, nes dažnai vienu metu būna įvairiarūšės haliucinacijos. Visgi kažkaip tenka haliucinuoti ir klasifikacijas, tai čia tokią jums pateikiame:

  • Verbalinė arba klausos haliucinozė - kitaip tariant, visokie balsai. Sklisti balsai gali iš įvairiausių vietų - ir iš kažkokio implanto, esančio paciento galvoje, ir iš už sienos, kur kaimynai gyvena, ir iš aplinkinių pastatų, ir iš Mėnulio, ir iš radijos, ir iš kur papuola. Švelnesniu atveju būna pseudohaliucinacijos, kai balsas visgi ne iš šono, o kaip ir pas pacientą galvoje, bet kažkoksai neaišku, ar jo paties, ar visgi ne visai. Šitai primena visokias balsu kalbančias mintis, tiktai tokias, kurios nesveikai ryškios, čia jau niekaip nesupainiosi su tais atvejais, kur žmogus mintyse pats su savimi kalbasi ar diskutuoja. Kartais tuos balsus visgi būna sunkoka atskirti nuo savo paties minčių, nes jie būna, kad maskuojasi, stengdamiesi apsimesti nuosavomis mintimis.
  • Vizualinė arba regos haliucinozė - trumpai tariant, visokie vaizdiniai. Gali būti ir kokios nors žalios žiurkės, ir žali žmogeliukai, ir ištisi dideli renginiai, kaip kokie cirkai ar didžiulės šventės. Kai kuriais atvejais haliucinacijos būna tokios tikroviškos, kad jų absoliučiai neįmanoma atskirti nuo realybės - nepadeda netgi visokie gudravimai, kaip kad tankus mirksėjimas, bandymas ranką prakišti kiaurai haliucinaciją ar panašiai - haliucinacija gali elgtis taip, kad nu atrodo kaip visiškai tikra. Iš visų kitų haliucinozių išskiriamos dvi specifinės rūšys, turinčios aiškias priežastis:
    • Leukoencefalitinė Van Bogerto (Van Bogaert) haliucinozė - čia jau kai encefalitas būna, dažniausiai su tymais susijęs. Pacientas tai nesuvaldomai užmiega, nutrūkdamas taip, kad pažadinti neįmanoma, tai atsibunda ir mato ryškias ryškias haliucinacijas, paprastai kaip visokius drugelius, žuvytes, gyvulėlius ir panašiai, kurie kažkodėl palatoje skraido. Pacientą kartu kamuoja nerimas, baimė, Būdinga, kad pradėjus reikštis tokiems encefalito simptomams, pacientai neišgyvena ir dažniausiai numiršta maždaug 1-3 mėnesių bėgyje.
    • Pedunkuliarinė Lermito (Jean Lhermitte) haliucinozė - čia kai būna kokie nors galvos smegenų pažeidimai trečiojo skilvelio srityje ir apie smegenų kamienas ir panašios zonos. Pažeidimas gali būti dėl insulto, vėžio ar dar ko nors. Būdinga, kad haliucinacijos pacientui kyla tik vakarop, būna nelabai nervinančios, smulkios, primenančios visokius mažučius padarėlius. Pacientai gali matyti kokias nors bėgančias peles, žygiuojančius tarakonus ir panašiai. Vienas iš pendukuliarinės haliucinozės požymių - kad pacientas supranta, jog tai haliucinacijos, į jas reaguoja pakankamai ramiai ir blaiviai.
  • Taktilinė haliucinozė - čia kai atrodo, jog kažkas tave kur nors kaip nors per lietimo pojūčius, nors išties tai nieko. Tipiškiausias atvejis - kai atrodo, jog kūnu tarakonai kokie nors bėgioja, o išties tai tarakonų jokių nėra. Tada pacientas būna kad ima galvoti, jog išties tai jam po oda tarakonai bėgioja, urvelius išsigraužę. Būdinga daugiau pagyvenusiems žmonėms. Tarp haliucinuojamų gyvių - ne tik tarakonai, bet ir kirmėlės, vabaliukai, utėlės ir išvis kas tiktai norit. Pacientas paprastai būna nelaimingas ir visaip nori tuos parazitus išnaikinti, tik kad nesigauna.
    • Atskira rūšis - prie kokaino, amfetamino ir nekurių kitų stimuliantų būna. Kadangi tie stimuliantai duoda per smegenis, o kartu nemenkai veikia ir periferinę nervų sistemą, tai kartais pasitaiko, kad haliucinacijos būna stiprios. Pasitaiko, kad vabalus iš po odos pacientai bando iškrapštyti netgi peiliais ir šakutėmis, o kadangi būna nusiskausminę, tai kartais gerokai save apdrožia.
  • Uoslės haliucinozės - čia visokie užuodžiami dalykai. Paprastai užuodžiama kokia nors nemaloni smarvė, tik retais atvejais kvapas būna koks nors primenantis kvepalus ar maistą. Tipiški variantai - nuodingos dujos, kaip kad dichlofosas, kokie nors po grindimis pūvantys lavonai, iš kaimynų sklindančios smarvės. Vienas iš populiariausių variantų - kad kaimynai kur nors gretimame bute rūko, o cigarečių (kartais - marichuanos) dūmai sklinda pacientui į butą per ventiliaciją, langus ir taip toliau, jį nuodydami. Kitais atvejais - vis maistas pagedęs, supuvęs kažkoks ir smirdantis ar dar ten kažkas tokio buitiško. Būdinga, kad kvapo haliucinozės neretai sunkiai atskiriamos nuo realių uoslės sutrikimų ar šiaip kokių tikrų smirdalų.
    • Atskiras variantas - savęs kvapo Habeko haliucinozė - kai pacientui vis vaidenasi, kad jis pats smirda, o ir tiek smarkiai, kad aplinkiniai nuo jo bėga. Tada pacientas vis prausiasi, dezinfekuojasi, kvėpinasi ir taip toliau, bet visvien jis sau pačiam smirda. Paprastai baigiasi tuo, kad pacientas ima šalintis aplinkinių, praranda draugus, kartais netgi išsikrausto iš namų ir tampa valkata, nes dėl savęs haliucinuojamo kvapo bijo eiti į parduotuvę. Paprastai visą eigą lydi depresija, pasitaiko ir suicidas.


Haliucinozės pagal kilmę

Čia šitą skyrių iš esmės praleisim, nes visa tai yra neribotai plati tema. Visgi kelias paminėsim:

  • Infekcinės - paprastai tiesiog encefalitai įvairūs, kurie pažeidžia smegenis, o atitinkamai ir haliucinacijos - dažniausiai ir su intensyviu karščiavimu bei kliedesiais, taip kad dažniausiai kaip atskiros haliucinozės nėra nagrinėjamos
  • Intoksikacinės haliucinozės - dėl visokių haliucinogenų, dažniausiai kartu su intensyviais kliedesiais, sutrikusiu realybės supratimu ir taip toliau. Visgi būna ir grynų intoksikacinių haliucinozių, kur kiti sutrikimai praktiškai nepasireiškia.
  • Trauminės haliucinozės - kyla dėl smegenų pažeidimų. Ypač ryškus atvejis - jau minėta pendukuliarinė haliucinozė, kur jau reiškia, kad smegenyse pažeidimas rimtas.

O šiaip tai bendrai pagal kilmę tai yra gal tik du labai specifiniai atvejai:

  • Alkoholinė haliucinozė - siauru ir grynu atveju, skirtingai nuo alkoholinio deliriumo būna be proto aptemimo ir apsiriboja klausos haliucinacijomis, užtat tęstis gali ne kelias dienas, o savaites ir netgi mėnesius, o jau kai chronišką formą įgauna - tai netgi ir metų metais. Kitu atveju paprastai jau būna visgi alkoholinis deliriumas, o ne gryna haliucinozė.
  • Aterosklerotinė haliucinozė - dažniau būna pas moteris, eiga būna be jokių kliedsių, nežiūrint į jas kaip į rimtą dalyką. Pacientai realiai supranta, kad tai haliucinacijos, kartais jų šiek tiek prisibijo, dažnai ir su humoru ir ironija į jas žiūri - žodžiu, kaip visiškai sveiko proto žmonės. Tačiau kai aterosklerozė vystosi, po truputį smegenys skystėja, kritiškumas haliucinacijoms dingsta ir po kiek laiko pacientas jau nustoja skirti jas nuo realybės, o galų gale, išsivysčius oligofrenijai, realybė dingsta ir telieka haliucinacijos.