Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Subskraibink Pipediją ant FB:

Gydomoji eutanazija

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Star of life.png  Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit...
Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!
Modernus eutanazijos aparatas yra valdomas kompiuterio, todėl gydytojui ar pacientui nereikia priimti sunkaus moralinio sprendimo. Įjungus aparatą ir prijungus jį prie paciento, kompiuteris automatiškai suleidžia tinkamą eutanazinei terapijai mdikamentų dozę, taip padėdamas taupyti vaistus ir sumažindamas medicininio personalo darbo krūvį.

Gydomoji eutanazija - tai medicinos sritis, tirianti ir gydanti nepagydomų ligų gydymą radikalesniais už radikalius metodais. Kaip žinia, kai liga yra nepagydoma, tai ją visvien galima pagydyti, pašalinus jos priežastį - ja sergančio organizmo gyvybinę veiklą. Todėl, nešant moderniausius šiuolaikinės medicinos pasiekimus į plačiąsias mases, reikia supažindinti visuomenę su moderniais gydymo pasiekimais.

Turėtų būti išsklaidytas visuomenės nerimas dėl gandų apie esą netinkamo eutanazijos taikymo galimybes ar kitus išsigalvotus negatyvius reiškinius.

Šiuolaikinės eutanazijos metodai

Gydomoji eutanazija gali būti vykdoma specialiuose moderniuose eutanazijos centruose, kurie būtų gerai pritaikyti našiam bei sėkmingam visuomenės poreikių tenkinimui. Mažai kainuojantis ir greitas gydymas leistų išspręsti visas sveikatos apsaugos problemas, panaikinti eiles poliklinikose ir galų gale sumažinti medicinos išlaidas. Ekspertų teigimu iki 100 procentų ligų gali būti sėkmingai pagydomos, taikant modernias gydomosios eutanazijos procedūras, atliekamas kvalifikuotų gydytojų - eutanologų.

Šiuolaikinė medicina siūlo puikius preparatus, skirtus sėkmingai cheminei eutanazijai. Pacientas prieš procedūrą paruošiamas, suleidžiant aminaziną ir vitaminą H, o vėliau - eutanizuojamas, suleidus eutanazepamą. Todėl visa procedūra yra neskausminga, pigiai kainuojanti ir greita.

Neabejotinas faktas, kad gydomoji eutanazija puikiai padeda įgyvendinti socialdarvinizmo idėjas, pagerinti daugelio žmonių gyvenimo kokybę, išspręsti problemas su vidaus organų trūkumu transplantacijai, o taip pat ir padidinti ekonomikos efektyvumą.


Kontroversijos, susijusios su eutanazija

Liūdna pripažinti, kad yra dar mūsų šalyje negeranorių. Kai kurie nekompetetingi komentatoriai skleidžia melagingą propagandą apie visokias išgalvotas negerybes ir pasakoja apie daktarus žudikus ir visokius psichopatus gydytojus, čia turime paneigti šiuos gandus, nes mokslas yra gėris ir visi medicinos pasiekimai neša žmonijai naudą, todėl turi būti įdiegti neatsižvelgiant į panikuojančių ir visaip nusišnekančių moralinių atmatų protestus.

Visuomenė, valdžios ir teisėsaugos institucijos neturėtų atlaidžiai žiūrėti į vadinamuosius "eutanazijos priešininkus", kurie save vadina "gyvybės gynėjais" ir panašiai. Tai nesąžiningos demagogijos, melo ir paskalų skleidėjai, kurie diskredituoja mediciną, socialinę rūpybą ir demokratijos principus. Kodėl valdžia toleruoja šmeižtą ir propagandą, nukreiptą prieš pagalbą žmonėms?


Eutanazijos taikymas praktikoje ir istorinės žinios

Gražus eutanazijos centras Hartheime buvo įrengtas senovinės, meniškai atrodančios pilies viduje, kad pacientams būtų smagu čia patirti eutanazines procedūras. Ir išties, pacientai nesiskųsdavo, nes eutanaziją visada suteikia profesionalai, siūlantys pačios geriausios kokybės aptarnavimą

Plačiausiai gydomoji eutanazija buvo taikoma dar XXa. pirmoje pusėje, Austrijos ir Vokietijos ligoninėse, kur šiuos metodus išnagrinėjo teoriškai, pagrindė, paskui ir praktiškai išvystė tokie garsūs gydytojai, kaip Hermann Paul Nitsche, Alfred Hoche, Hermann Pfannmüller, Viktor Brack, Karl Brandt, Ernst Baumhard, Adolf Wahlmann, Imfried Eberl, Helmut Unger, Marianne Türk, Carl Schneider, Ernst Illing ir nemažai kitų. Kaip parodė tuometinė praktika, šis terapijos metodas buvo labai efektyvus, gydant genetines, psichikos ligas, bet kurių rūšių lėtinius susirgimus, sunkias traumas, asocialų elgesį ir netgi padėdavo išspręsti problemas, kylančias dėl pacientų skurdo[1].

Šiuolaikinius eutanazijos metodus sukūrusi "Aktion T4" programa, o vėliau ir iš jos išaugusi "Aktion 14f13" buvo pradėta Austrijoje, vienoje iš sėkmingiausių ir garsiausių Vienos ligoninių - Am Spiegelgrund vaikų klinika, kuriai vadovavo Ernst Illing, o vėliau jo darbus pratęsė žymus gydytojas Heinrich Gross. Būtent šioje klinikoje buvo įsitikinta, kad sergančius vaikus galima labai sėkmingai gydyti eutanaziniais metodais. Dažniausias gydymas būdavo, taikant elektrokonvulsinę terapiją kombinacijoje su formalino arba fenolio injekcijomis į veną. Tačiau tai tebuvo eksperimentiniai bandymai, kur eutanazuotų pacientų skaičius vargiai teviršijo vieną-kitą tūkstantį. Tiesa, įdomumo dėlei bent 600 mažamečių pacientų kūnai buvo išsaugoti formaline iki pat 2002 metų, kai jie visgi buvo palaidoti nepaisant ligoninės vadovybės protestų, kai eutanazijos priešininkai ir įvairūs negeranoriai sukėlė tarptautinį skandalą, šmeiždami ligoninės gerą vardą.

Eutanazijos centro Hadamare personalas krematoriumo pastate linksmai švenčia 10000-ojo paciento eutanizaciją. Negalvokit, kad čia šposas. Kažkur straipsnio apačioje yra nuorodos - per jas galite pasitikrinti.

Pirmaisiais gydomosios eutanazijos centrais tapo psichiatrijos ligoninės, buvusios Brandenburg, Grafeneck, Hartheim, Sonnenstein, Bernburg, ir Hadamar miestuose, kur šiam tikslui buvo įrengti elektrokonvulsinės terapijos kabinetai bei dujų kameros[2].

Pirmieji bandymai buvo nelabai efektyvūs, nes pacientams būdavo suleidžiamos didelės dozės brangių opiatų, vėliau šie buvo pakeisti į pigesnius chemikalus - fenolius. Tačiau praktika parodė, kad nors toksai gydymas yra efektyvus prieš vaikus, tačiau suaugę pacientai kartais neadekvačiai elgiasi, besipriešindami gydymui, todėl buvo ieškoma geresnių, tobulesnių būdų.

Dar 1939 pradėtas taikyti eutanazinio gydymo metodas buvo gerai apgalvotas: pirma pacientus minutę-kitą gydydavo elektrokonvulsiškai, o kai smegenys gerai išdegdavo, tai jau bejausmius kūnus veždavo į dujų kamerą, kur nuodydavo pradžioje chloru, gaunamu iš chlorkalkių, vėliau - smalkėmis, o dar paskui, patobulinę procesą - Zyklon-B dujomis. Pirmoji didelio našumo eutanazijai skirta dujų kamera buvo įrengta Grafeneck eutanazijos centre, kurio patirtį greitai perėmė kitos įstaigos

Gan sudėtingas procesas buvo sukurtas dėl paprastos priežasties: jei pacientams smegenų neišdegindavo per EKT, tai dujų kameroje jie labai rėkdavo ir daužydavosi, bandydami išsiveržti, o tai gąsdindavo kitus ligonius bei juos lankančius gimines. Tuo tarpu gi darant elektrokonvulsinę terapiją, pacientas nerėkia, nes dėl elektros srovės sukeliami visų raumenų spazmai. O kai jau smegenys išdegintos, tai galima ir dujomis nunuodyti. Kiek vėliau, apie 1940, kai eutanazijos centrai išsiplėtė, elektrokonvulsinės terapijos buvo atsisakyta, nes pašalinių lankytojų jau nebūdavo, o pacientų nuomonė nieko nereiškė.

Viso per sėkmingą Aktion T4 programos pirminį etapą 1939-1941 metais buvo eutanaziniu būdu pagydyta virš 70 tūkstančių pacientų, o dar apie 200 tūkstančių buvo pagydyti iki 1945 metais, kai dėl barbariško sąjungininkų kariškių elgesio programa buvo sustabdyta, o gydytojai-eutanologai suimti[3].

Teisybės dėlei turime pripažinti, kad tų pačių medikų išrasti gydomosios eutanazijos metodai buvo pritaikyti ir nacių sukurtose mirties stovyklose. Jos buvo įrengtos vėlgi vadovaujant tiems patiems medicininių eutanazijos centrų kūrėjams, o stovyklų personalas aukščiau minėtose klinikose išėjo atatinkamus kursus. Dėl to negalima teigti, esą tose koncentracijos stovyklose buvo žudomi žmonės netinkamais būdais, nes tie būdai buvo sukurti, vadovaujant prityrusiems gydytojams.

Tiesa, kaip paaiškėjo, medikų patirtis buvo dar ne iki galo atidirbta. Štai kaip pavyzdys, anoksai Brandenburgo psichiatrijos klinikos (kitaip vadinamo Brandenburgo eutanazijos centro) daktaras Imfried Eberl, organizavęs Treblinkos mirties stovyklą, po pusmečio buvo atleistas iš darbo, nes nesugebėjo efektyviai organizuoti lavonų deginimo[4].

Gydomoji eutanazija Lietuvoje

Gydomoji eutanazija beveik nepraktikuota, problemos dažniausiai buvo sprendžiamos kitokiais metodais. Vienok valstybė bunda iš klerikalistinio letargo, ir reik manyti Andriaus Burbos iniciatyvos nenueis veltui, bus atvertas kelias šio taikomojo mokslo vystymuisi, specialistų rengimui bei atatinkamų paslaugų saviems irgi užusieniečiams už tvirtą valiutą teikimu.


Pasyvioji eutanazija

Nepaisant problemų, su kuriomis susidurta, eutanazijos procesas buvo tobulinamas ir apie 1944-1945 Hadamar institute buvo sukurtas tobuliausias eutanazijos metodas, kai pacientai yra ne numarinami tyčia, o tiktai atjungiami nuo gyvybę palaikančių priemonių, o jau paskui perkeliami galutinėms procedūroms į gydomąjį morgą.

Pavyzdžiui, sunkiai sergantis pacientas gali būti atjungtas nuo gyvybę palaikančios įrangos. Lengviau sergantis pacientas gali būti atjungtas nuo maisto, vandens ir oro tiekimo, todėl numiršta savaime, be medikų įsikišimo, dėl vadinamojo išsekimo[5]. Kitaip tariant, toksai eutanazijos būdas yra visiškai moralus, nes gydytojai ar medicininis personalas nedalyvauja, atimant pacientui gyvybę.

Tiesa, greitos pasyviosios (savaiminės) eutanazijos kameros reikalauja šiokių tokių investicijų: tai turi būti specialūs hermetiški kambariai, kur paguldyti pacientai uždustų savaime, patys iškvėpuodami orą. Tokiu būdu pacientui yra suteikiama galimybė greitai ir neskausmingai nusižudyti. Tačiau nepaisant didesnės kainos, toks metodas turi ir didelių privalumų, nes pacientas numiršta žymiai greičiau, nei tiesiog nustojus jam tiekti vandenį ir maistą.

Tačiau šiais laikais patobulinta pasyvioji eutanazija numato specialios veido kaukės, uždengiančios kvėpavimo takus panaudojimą: pacientui uždengus kvėpavimo takus, jį ištinka uždusimas ir savaiminė mirtis.

Išvados

Iš aukščiau pateiktų faktų matome, kad eutanazija yra neabejotinai perspektyvus ir sėkmingas gydymo metodas, nukreiptas visuomenės sveikatos ir gerbūvio gerinimui. Kviečiame visus palaikyti naujas visuomenės iniciatyvas ir paskatinti, kad kiekviena poliklinika turėtų gydytojo-eutanologo etatą bei eutanologijos kabinetą, kuriame teiktų paslaugas visiems dėl gydymo besikreipiantiems ligoniams.


Visokie šaltiniai beigi nuorodos

Tai čia žemiau pavardinti visokie šaltiniai beigi nuorodos straipsnio melagingumui paneigti arba patvirtinti. Pipedija niekaip negali garantuoti ar atsakyti, kad nuorodose surastas turinys neatitiks tiesos irba melo.

  1. http://www.chgs.umn.edu/histories/documentary/hadamar/
  2. http://ajp.psychiatryonline.org/article.aspx?volume=163&page=27
  3. http://www.deathcamps.org/euthanasia/t4intro.html
  4. http://www.annals-general-psychiatry.com/content/6/1/8
  5. http://ajp.psychiatryonline.org/article.aspx?volume=163&page=27