Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Etaperazinas

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Raudona kaukole vaistai.jpg 
Visi vaistai yra nuodai, kai anuos kažkas netinkamai vartoja, taip kad čia jei Pipediją skaitysit, tai tik jums blogiau!
O išties tai pirkite vaistus, nes jie yra labai geri ir gydantys ir jums padės gydytojas ir vaistininkas, o kuo daugiau nupirksit, tai tuo geriau!
Čia dar gali būti, kad mes visai nusišnekėjom, taip kad parašykit apie tai diskusijose, o taip pat galit ir pataisyt išsyk viską ir papildyt.
 Raudona kaukole vaistai.jpg 

Etaperazinas arba perfenazinas (perphenazine) - vienas iš neuroleptikų, priskiriamas tipinių grupei. Pagal sandarą yra vienas iš fenotiazinų, ganėtinai artimas aminazinui. Pagal poveikį už pastarąjį maždaug 5 kartus stipresnis.

Šiais laikais perfenazinas menkai tevartojamas psichiatrijoje, nors ir pasitaiko kaip trilafon ar decentan tabletės. Pagal kenksmingumą ir įvairius efektus - tipinis fenotiazinas: jo pavartojęs, žmogus apslopsta, nustoja reaguoti į aplinką, sulėtėja, suvangėja, apsnūsta ir pasidaro ramus, kaip belgas. Būdingi ir tipiški pašaliniai reiškiniai: drebligė, daug kartų sustiprintas alkoholio poveikis.

Iš kitų neuroleptikų tarpo perfenazinas išsiskyrė tik dėl to, kad būdavo dedamas į sovietines kariškas vaistinėles, kaip preparatas nuo vėmimo. Tai vietoje jo kartais būdavo anoksai dimetkarbas, kurį vartodavo kai kurie narkomanai bei chroniai, tačiau visgi dažniau pasitaikydavo tasai perfenazinas, Sovietų Sąjungoje vadintas etaperazinu.

Tai dėl alkoholį stiprinančių efektų ir etaperaziną bandydavo vartoti kai kurie chroniai, kartais ir su mirtinomis pasekmėmis dėl būdingų efektų kombinacijoje su alkoholiu. Kaip kada, bebandydami visokias tabletes, etaperaziną pabandydavo vartoti ir narkomanai. Kadangi pavieniui šis ne toksai nuodingas, kaip kitos tabletės iš tų vaistinėlių, tai būdavo, kad ir krūvelę tablečių suvalgydavo. Rezultatas dažniausiai būdavo tipiškas: kelios dienos prarastos atminties, o paskui - įvairūs liekamieji psichikos sutrikimai, įskaitant kliedesius, haliucinacijas ir pan..

Kadangi apduję nuo neuroleptikų narkomanai visiškai nesisaugodavo, o simptomai būdavo labai jau tipiniai - orientacijos praradimas, sulėtintos reakcijos, nusišnekėjimai, o praėjus terapiniam poveikiui - atvirkščiai: lengvos haliucinacijos pramaišiui vėlgi su kliedesiais - tai tokius narkomanus milicija veždavo tiesiai į kokį nors durnyną, o šiame, patikrinę būklę, daktarai staigiai suprasdavo, kad čia ne psichas, o tablečių mėgėjas. O jau tada toks vartotojas būdavo perkeliamas į šalimais esantį narkologinį dispanserį, kur kelis mėnesius sėdėdavo už grotų, o paskui visam gyvenimui likdavo narkomanų sąrašuose.