Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Afektiniai sindromai

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
(Nukreipta iš Afekto sutrikimai)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Afektiniai sindromai arba dar kartais vadinami afektyviniai sindromai - tai nuotaikų nukrypimo sindromai, kurių esmė yra stabiliai pakitusi nuotaika ir energijos lygis, t.y., sutrikęs afektas. Afektyviniams sindromams priskiriami tie, kurių pagrindiniai simptomai - tai nuotaikos sutrikimai, tuo tarpu kita simptomatika arba nepastebima, arba yra mažiau ryški.

Yra du pagrindiniai afektiniai sindromai arba, jei tiksliau, tai jų grupės - manija, kuriai paprastai būdingas energijos perteklius ir pakylėta nuotaika, ir depresija, kuriai paprastai būdingas energijos trūkumas ir smukusi nuotaika. Jei nuotaikos sutrikimas nėra toksai gilus, kad sutrikdytų paciento darbingumą ir galimybę adekvačiai elgtis bei rūpintis savimi, tokie sutrikimai vadinami hipomanija ir subdepresija.

Jei sindromas neturi kitų požymių ir kito priežastingumo, jis tapatinamas su sutrikimu. Tada sakoma, kad sindromas atitinka sutrikimą.


Afektinių sindromų rūšys

Kaip jau minėjome, yra dvi esminės rūšys - depresija ir manija. Tačiau nepaisant to, sindromai gali būti ir labiau detalizuoti, išskirstyti į paskiras, smulkesnes kategorijas.


Depresyviniai sindromai

Depresyviniai sindromai pasižymi bendru nuotaikos pablogėjimu, darbingumo sumažėjimu, perteklinai negatyviu savęs, kitų žmonių, aplinkos ir ateities galimybių vertinimu. Energijos lygis paprastai būna kritęs, pacientai greičiau nuvargsta, ilgiau miega, linkę gulėti lovoje, kartais būna linkę į ašaras.

Depresyvinis sindromas su nerimu

Šiam depresijos variantui būdinga, kad jame ryškiai pastebimas nerimas. Savo stiprumu nerimas gali būti prilygstantis tam, kuris būna, esant nerimo sutrikimui, tačiau visa tai yra persimaišę su tipiška depresyvine simptomatika, beviltiškumo jausmu.

Nuotaika būna ryškiai pablogėjusi, daugeliu atvejų būna ir beviltiškumas, artimų, mirusių ar mylimų žmonių ilgesys, neigiami visos situacijos vertinimai. Paprastai būna ir gana ryškūs nuotaikos svyravimai paros bėgyje.

Paciento judrumas dažnai irgi sutrikęs, su nuokrypiais arba į perteklinį neramumą, kur žmogus nenusėdi, yra ažituotas, arba atvirkščiai - yra sustingęs, atsisako judėti netgi kai tyčia yra judinamas. Visgi dažnesni būna nerimastingo tipo, judrūs požymiai.

Depresyvinės idėjos paprastai susijusios su kaltės jausmu, savęs kaltinimu, bausmės baimėmis, nepagrįstomis baimėmis, nereta būna ir hipochondrija. Gali būti pastebimi fobijų požymiai, gali būti ir depersonalizacijos reiškiniai. Pacientai dažnai būna sulysę, apetitas sutrikęs, skundžiasi vidurių užkietėjimu, kartais pykinimu ir panašiai, o šie sutrikimai tik dar labiau sustiprina hipochondrines baimes.

Į kliedesių lygį paprastai pacientai nepereina, mąstyme visgi lieka tam tikri bent minimalaus adekvatumo požymiai.


Melancholinis sindromas

Tai klasikinė arba paprastoji depresija, kuri senais laikais ir buvo vienintelė depresija, kuri būdavo diagnozuojama.

Esminis šios depresijos požymis - aiškus beviltiškumo jausmas, kuris gali būti persimaišęs su apibrėžtu (konkrečių žmonių) ar neapibrėžtu ilgesiu kokiems nors dalykams, kurie pacientui atrodo svarbūs, bet prarasti. Būdinga, kad paprastai pastebimi nuotaikos svyravimai paros bėgyje, būna paciento įsitempimas, būna ir reakcijos į aplinkinius. Nerimas būna silpnas arba jo išvis nėra.

Paprastai būdinga, kad paciento judrumas smarkiai sumažėjęs, pacientas gulinėja, nesikelia iš lovos, gali visą dieną gulėti ir žiūrėti į lubas ar snausti.

Daugeliu atvejų beviltiškumas būna persimaišęs su suicidinėmis tendencijomis. Obsesijos požymiai būna reti, dažniausiai tik įkyrių minčių pavidalo, arba kaip mintys apie praradimus, arba kaip mintys apie savižudybę. Einant laikui, gerėjant būsenai, minčių pobūdis keičiasi ir jos aprimsta.

Esant sunkiam melancholiniam sindromui, pastebimi depersonalizacijos reiškiniai - žmogus jaučia skausmingą tuštumą, bejausmiškumą. Tą bejausmiškumą apibūdina kaip skausmingą, kankinantį jausmų nebuvimą, kaip viduje atsivėrusią skylę ar dar kaip nors panašiai. Kartu gali būti visiškai išnykęs alkio pojūtis, sotumo pojūtis. Labai sunkiais atvejais gali būti labai ryškiai sumažėjęs miego kiekis.

Miegas dažniau būna sunkus, prastas, su atsibudimais ryte ar naktį, pacientas paprastai sulysęs, dažnas vidurių užkietėjimas.


Anerginė depresija

Esant tokiai būsenai, būdinga, kad emociniai pokyčiai neryškūs, beviltiškumo ar nerimo jausmo nėra. Nuotaikos sutrikimai kiek ryškesni ryte. Nėra jokių ryškesnių paciento nejudrumo požymių - jis ir keliasi, ir vaikšto lyg įprasta.

Esminiai pacientų skundai tokiais atvejais - negebėjimas ką nors daryti, valios trūkumas, energijos trūkumas, inertiškumas. Pacientai jaučiasi lyg nieko negalintys, nieko nenorintys, niekas jų nejaudina, jie negali prisiversti dirbti, negali daryti sprendimų ir panašiai. Dingsta domėjimasis bet kokiais dalykais, pasaulis atrodo beprasmis, ateities perspektyvų nėra, o pats žmogus jaučiasi bejėgiu, silpnu, negali jausti džiaugsmo ir jokių norų.

Kaltės ar gėdos jausmo paprastai tokiais atvejais nebūna, tačiau būna neemocingas pavydas aplinkiniams, išreiškiamas neemocingais palyginimais, pvz., "netgi invalidai yra laimingesni už mane", ar "net ir šunys džiaugiasi gyvenimu, o aš nebemoku" ir panašiai.

Kiti tipiški depresijos simptomai būna silpni arba nebūna - apetitas normalus arba sumažintas nežymiai, suliesėjimo nėra arba jis neryškus, valgyti pacientai nenori, bet prisiverčia ir valgo normaliai, be ypatingų pastangų, bet ir be pasitenkinimo.

Suicidinių idėjų paprastai nebūna, nors ir būna skundų, kad gyvenimas neturi prasmės ir gyventi nesinori. Netgi jei pacientas ir prakalba apie suicidą, tos kalbos būna tolimos, neemocingos ir abstrakčios.


Depresyvinis-depersonalizacinis sindromas

Šis sindromas ryškiai skiriasi nuo kitų depresijos variantų. Čia pastebima ryški depersonalizacija arba psichinė anestezija, kuri ir tampa esminiu požymiu. Depersonalizacija išjungia ir nuslopina nerimą ar beviltiškumą. Jei nerimas ar beviltiškumas ir lieka, jis pacientą kamuoja visiškai atsietai.

Energijos lygis pas pacientą būna normalus, pacientai nesiskundžia nuotaikos pablogėjimu, o sako, kad išvis nejaučia nuotaikos ir emocijų. Jei depersonalizacija ryški, paciento veide nepastebimos emocinės reakcijos, jis nereaguoja į pokštus arba emocinės reakcijos būna uždelstos ir silpnos, vos ne dirbtinės, mandagios. Pvz., kalbantis, pacientas gali mandagiai šypsotis, tačiau matosi, kad tos reakcijos yra tiesiog padaromos, o ne savaiminės.

Paciento veido išraiškoje nesimato nuovargio ir beviltiškumo, kuris būdingas melancholinei depresijai, pacientas yra tiesiog abejingas aplinkiniams įvykiams. Pacientas gali taip pat minėti, kad yra ne tik depersonalizacija (kada pacientas jaučiasi lyg ne savimi, atitrūkęs nuo savęs), bet ir derealizacija - kad viskas, kas aplinkui vyksta - tai nesvarbu, lyg sapnas ar filmas.

Esant tokiai depresijai, yra labai aukšta suicido rizika, nors pacientai gali šypsotis, vaizduoti, kad viskas su jais tvarkoje ir jokių didelių emocinių pergyvenimų nėra. Kai kuriais atvejais paciento bendravimas gali būti pakankamai normalus, kad visiškai apgautų netgi patyrusius gydytojus. Tai taip vadinami "besišypsantys suicidai", kurie visiškai nekelia įtarimų, o paskui be jokių įspėjimų netikėtai nusižudo. Savižudybė gali įvykti ir po kelių dienų, ir, pvz., vos išėjus iš gydytojo kabineto.

Pas tokius pacientus nėra pastebimo suėltėjimo, tačiau matoma, kad dingo prisirišimas prie artimųjų, pacientas jaučiasi neturintis kitų žmonių, jam nesvarbūs santykiai ir ateitis, jis nerodo emocijų savo artimiems žmonėms.

Kartais, jei pacientas sutinka apibūdinti savo būseną, jis gali paaiškinti, kad viskas aplinkui atrodo kaip netikra, kaip kine. Gali būti visiškai dingęs alkio jausmas, taip pat dingęs ir pasisotinimo jausmas, o kaip nevalgymo pasekmė - dingęs ir poreikis tuštintis. Gali būti visiškai susilpnėjęs ar dingęs skausmo pojūtis, sumažėjęs poreikis miegui, sumažėjęs miego kiekis. Pacientas gali nevalgyti ir netgi negerti kelias paras ir pats to nepastebėti.

Nors sunkiausiais atvejais depersonalizacija gali būti labai stipri, dažniausiai ji nebūna tokio stiprumo, kad visiškai išjungtų beviltiškumo jausmą. Taigi, pacientai neretai (nors ne visada) gali pasakyti, kad jaučia nuotaikos pablogėjimą. Kartais pacientai pasako, kad jaučia keistus taktilinius pojūčius, gali būti ir tam tikrų cenestopatijos reiškinių. Tokiais atvejais gali būti ir hipochondrinių idėjų, pvz., pacientas gali jaustis susirgęs vėžiu ar dar kažkokia liga.


Maniakaliniai sindromai

Depresyviniai sindromai pasižymi bendru nuotaikos pagerėjimu, darbingumo padidėjimu, perteklinai pozityviu savęs ir kitų žmonių, o taip pat ir aplinkos, ir ateities perspektyvų vertinimu. Energijos lygis paprastai būna pakilęs, pacientai nejaučia nuovargio, netausoja savęs, miegas sutrumpintas, nerimsta, nenusėdi vietoje, linkę į neadekvatų linksmumą.


Maniakalinis sindromas su jausminiais kliedesiais

Kai kuriais atvejais manijai vystantis, prasideda aštrūs kliedesiai, susiję su nuotaika, atspindintys nuotaikingą ekstazę, euforiją ir panašiai. Tokiu atveju pacientas ima kliedėti visokias ekzaltuotas teorijas apie gražią ateitį, savo didingumą, išskirtinumą, apie stebuklingas perspektyvas, įvykių svarbą ir taip toliau. Pacientai būna labai plepūs. Kartais tokiu atveju pastebima nežymiai užmaskuota didybės manija, kur pacientas save įsivaizduoja viso pasaulio įvykių centru.

Neretai būna kliedesiai, kad viskas aplinkui - tai spektaklis, t.y., derealizacija. Toksai spektaklis būna skirtas tam, kad iškeltų pacientą į kokį nors ypatingą postą ar kad paciento didvyriški darbai (kuriuos jis atlieka lgy visiškus niekus) ištaisytų kažkokias jo praeities klaidas.

Sunkesniais atvejais išsivysto ryškūs didybės kliedesiai ar antagonistiniai kliedesiai, kur dėl paciento kovoja dvi pasaulio pusės ir panašiai. Tokiais atvejais jau galima įvardinti, kad pacientui yra parafrenija.

Visai jau sunkiais atvejais gali būti ir verbalinės pseudohaliucinacijos ir konfabuliacijos, iš kurių pacientas gauna viskam įrodymus.


Maniakalinės būsenos su oneiroidiniais ir katatoniniais sutrikimais

Kai kuriais atvejais pracinto būsena toliau prastėja iki to, kad pacientas ima prarasti orientaciją aplinkoje. Tokiu atveju galima kalbėti apie oneiroidą, susijusį su maniakaline būsena. Dar vėliau kliedesiai, susijaudinimas, paciento veikla pereina į visiškai dezorientuotą būseną su stuporu ar kita katatonine simptomatika.

Atkreiptinas dėmesys, kad tokiu atveju katatoninė simptomatika (paciento stingimas, negebėjimas kažką daryti, valios sutrikimai) vystosi ne dėl to, kad jam būti valios blokada, o dėl to, kad jo sužadinimas pasiekęs tokį lygį, kuris tiesiog paralyžuoja mąstymo procesus ir reakcijas į aplinką.


Bendros gydymo nuostatos

Gydymas pirmiausiai simptomatinis, kupiruojant afektinę simptomatiką. Paskui, pagal galimybes - identifikuojant ir gydant pirmines priežastis, nes patogenezėje paprastai būna gana ryškūs neuromediatorių apykaitos sutrikimai, kartais - kiti, sunkesni patologiniai procesai (neurologiją liečiantys, pvz., onkologiniai, infekciniai, autoimuniniai ar endokrininiai).

Kuo afektyvinė simptomatika ryškesnė, tuo sunkesnį patologinį procesą galima įtarti, todėl konsultacija su kitų sričių specialistais yra labai smarkiai pageidautina.

Viena iš esminių, dažniausiai padedančių priemonių - ilgalaikė psichoterapija. Trumpalaikė psichoterapija gali duoti teigiamų efektų, bet jie būna silpni ir laikini.