Abstinencijos sindromas

Abstinencijos sindromas, o liaudiškai - lomkės - tai fiziologinė organizmo reakcija į narkotikų trūkumą, kai koks nors narkomanas apstoja vartot. Sturtumpintai šitą sindromą daugelis vadina tiesiog abstinencija, nors čia reiktų paminėt, kad išties abstinencija yra paprasčiausias susilaikymas, o vat nuo to susilaikymo kylantys reiškiniai - tai ir yra abstinencijos sindromas. Šitas dalykas savo esme yra pagrindinė, svarbiausia bet kokios narkomanijos priežastis.

Abstinencijos sindromas būna nuo visų narkotikų, įskaitant ir tokius nenarkotiškus ir legalius, kaip kofeinas, nikotinas ar alkoholis, tačiau savo pobūdžiu nemenkai varijuoja, būna skirtingo stiprumo ir trukmės, o ir su skirtingais simptomais.

Kad maždaug įsivaizduotume, kas tai yra per daiktas, verta pasinagrinėti bene būdingiausią abstinencijos sindromą, kuris kyla pas narkomanus, kurie pripratę prie opiatų. Čia yra visa krūva etapų su būdingomis apraiškomis:

• Pradinė stadija prasideda, kai organizme ima rastis narkotiko trūkumas. Heroino atveju tai įvyksta maždaug po 6-16 valandų nuo paskutinio pavartojimo, tačiau bendru atveju tai priklauso nuo to, kiek ilgai narkotikas veikia ir kaip lėtai jis skaidomas. Pavyzdžiui, metadonas veikia ilgai ir lėtai, todėl pirma stadija prasideda maždaug po 24-36 valandų. Pirminėje stadijoje ima mausti raumenis, kamuoja silpnumas, ašaroja akys, bėga nosis, prasideda prakaitavimas. Padidėja akių jautrumas, išsiplėtę vyzdžiai, pacientas vengia stiprios šviesos. Pastebimi trūkčiojantys judesiai, žąsies oda. Kamuoja nemiga, nervingumas, nerimas, susijaudinimas. Mąstymas sutrikęs, nerišlus.
• Pirmosios stadijos simptomams stiprėjant, po truputį ima reikštis antrosios stadijos požymiai. Simptomatika perauga į psichotinę, pacientas ima elgtis neadekvačiai, tampa verksmingu, skundžiasi skausmais pilve, kojose, nugaroje. Ima krėsti nesuvaldomas drebulys, pacientai skundžiasi, kad užeina karščio ir šalčio bangos, dėl šalčio vyniojasi į antklodę, tačiau po kiek laiko ją nusimeta ir išsirengia, nes esą karšta. Pastebimi ryškūs depresijos požymiai, pacientas gali imti kalbėti apie savižudybę, bandyti pjaustytis venas ir pan..
• Antroji stadija pilna galia ima reikštis maždaug po 36 valandų nuo paskutinio heroino pavartojimo. Paciento susijaudinimas pereina į sunkią stadiją, primenančią psichozę. Prasideda stiprus pykinimas, viduriavimas, vėmimas. Pakyla temperatūra ir kraujospūdis, kvėpavimas padažnėjęs. Kartais pasireikšti kasos uždegimo požymiai. Skausmai tampa labai stipriais, pacientas muistosi, negali išgulėti, juda, nuolat keičia pozą, dejuoja. Kai kuriais atvejais gali būti pastebimas nevalingas tuštinimasis. Pacientai skundžiasi stipriais kaulų, raumenų, galvos, pilvo ir pan. skausmais, yra stipriai išsigandę, bijo dėl gyvybės. Elgesys gali būti visiškai neadekvatus. Kai kuriais atvejais pacientai skundžiasi haliucinacijomis, pastebimi kliedesiai. Šioje stadijoje pageidautina kvalifikuoto med. personalo priežiūra: nors mirties atvejai menkai tikėtini, tačiau letalinė baigtis galima.
• Maždaug po 48-72 valandų antrosios stadijos simptomatika ima silpnėti. Aplinkos suvokimas tampa adekvatesniu, temperatūra ir kraujospūdis ima normalizuotis. Pacientas vis dar skundžiasi skausmais ir silpnumu, tačiau jau užmiega ilgesniems laiko tarpams. Mąstymas vis dar sutrikęs, tačiau haliucinacijos, kliedesiai ir kita psichotinė simptomatika pradeda iš lėto nykti.
• Trečioji stadija prasideda, praėjus maždaug 5-10 dienų, kai susilpnėja antrosios stadijos simptomai. Pacientai ima elgtis adekvačiai, normaliai suvokia aplinką, psichotinė simptomatika dingsta. Virškinimas normalizuojasi, temperatūra ir kraujospūdis - irgi. Reiškiasi liekamieji sutrikimai, kurie po truputį silpnėja: nemiga, raumenų skausmas ir maudimas, nervingumas, silpnumas. Panaši būsena, po truputį gerėdama, tęsiasi nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.

Kaip matome, toksai abstinencijos sindromas atrodo visai nepatraukliai. Ir aišku, kad narkomanai jo išvengti stengiasi visais įmanomais būdais. Čia dar turime pastebėti, kad abstinencijos sindromo stiprumas gerokai priklauso nuo to, kiek ilgai ir kokiomis dozėmis narkomanas vartojo narkotikus. Štai pavyzdžiui, jei heroino dozė yra tik vieną kartą pavartota, tai abstinencija būna ganėtinai švelni ir trunka neilgai. Tarp kitko, tie iš jūsų, brangūs skaitytojai, kurie nesate idiotai, pastebėjote, kad pirmoji stadija, o ir antroji - gerokai primena gripą. O ypač - tą retesnę gripo rūšį, kuri vadinama vidurių gripu. Taigi, dabar spėkit iš vieno karto, ką pasakoja šviežiai iškepti narkomanai, prieš kokią savaitę ar dvi suvartoję pirmą gyvenime heroino dozę? Ogi taip, tikrai taip:

"Nėra jokių lomkių, jokio pachmo, viskas zeba, geriausias daiktas. Ai, kodėl dingęs buvau po to? Taigi apsirgau gripu, savaitę sirgau bl, xujova buvo labai.".

Aišku, vartojant vis ilgiau, lomkės užpuola vis baisiau. O kuo jos užpuola baisiau, tuo ir pačiam narkomanui darosi labiau aišku, kad čia ne gripai su peršalimais jį kamuoja.

Vienok pastebėtina, kad netgi sugebėję kaip nors pergyventi lomkes, ir netgi nevartoję ilgesnį laiką, heroino mėgėjai beveik visada ima vartoti jį vėl. Problema ir ta, kad sveikata su malonia savijauta neatsistato niekad (o norisi pasijust neligoniu), ir tame, kad opiatų keliama euforija palieka neįtikėtinai efektingą imprintingą smegenyse. Statistika rodo, kad heroino vartotojų atveju, po 3 mėnesių susilaikymo periodo (t.y., po tiek laiko, kada dauguma galvoja, kad lyg ir pasveiko) daugiau kaip 75 procentai "pagijusių" ima vėl vartoti heroiną jau pirmų metų bėgyje. Likę 25 procentai tempia kiek ilgiau, tačiau galime numanyti, kuo irgi baigia.