Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Subskraibink Pipediją ant FB:

2012 metų sukilimas

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką


 Crystal Clear app help index.png  Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones, o jei tiksliau - panašu į šyvos kumelės sapną.

Įtariame, kad tai - mažų mažiausiai gandai apie alternatyvią realybę, su šiuo pasauliu (aprašomais faktais, įvykiais, daiktais ir žmonėmis) neturintys nieko bendra.
Konkrečias pastabas skaitykite straipsnio aptarime. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti ir papildyti tinkamais faktais!

2012 metų sukilimas įvyko 2012 metais, dėl to ir pavadintas 2012 metų sukilimas. Kartais dar vadinamas "pavasario" arba "gegužės" sukilimu, mat įvyko 2012 metų gegužės mėnesį, o gegužės mėnuo yra vienas iš pavasario mėnesių. Įvyko 2012 metų gegužės 26 dieną. Sukilimas įvyko dėl to, kad tauta nebenorėjo ir nebegalėjo taikstytis su iškrypėliška valdžiažmogių savivale, kurią pademonstravo Garliavos skerdynės bei Aleksoto mūšis, pasisiuvo vėliavas, pasidirbo primityvius ginklus ir tūkstančiais susirinko Daukanto aikštėje. Minia savo vienvaldžiu lyderiu išrinko gabų karvedį Darijų Stiebinį, katrasai kažkada tarnavo rekrutu ir gerai pažinojo slaptus Daukanto aikštės tunelius ir kambarius. Jam gelbėjo jo dešinioji ranka kunigaikštis Kazimyras Kuoka, katrasai atvažiavo su nuosavos gamybos tanku, pagamintu iš nuosavo buldozerio. Dar tautos gelbėjimosi komitetą (taip pavadino sukilimo valdžią, bei naują šėšėlinę pereinamąją vyriausybę) sudarė pora judėjimo už intelektualių moterų laimę "Pas Nijolę" atstovių, jaunų merginų favoritas, pagarsėjęs savo nuotykiais charizmatiškasis baronas fon Stomauzenas, be abejo - kunigas, pora pajacų-dainorėlių, sekretorė ir valytoja. Minia ėjo, plūdo šaukdama "Lauk tautos skurdintojus ir kitus piedafilus!", kol priėjo uždarytas Daukanto aikštės rūmų duris. Tada karvedys Darijus padaužė savo paauksuoto kalavijaus rankena sunkias apkaustytas rūmų duris ir suriko savo aukštu grėsmingu balsu - "Dalia - nors mus ir skiria mylios - išlįsk baisi bailė!". Mat Dalia - buvo piktoji karalienė, piktoji bitė-motinėlė, blogio gimdytoja ir skleidėja, tad gelbėjimosi komitetas nusprendė pirma sunaikinti šią blogio irštvą, o po to jau imtis smulkesnių triušiukų. Iš pradžių buvo nieko, po to durys girgždėdamos pradėjo vertis ir jose pasirodė piktosios karalienės patikėtinis Udrys, katras melodingu balsu paskaitė iš pergamento, kad karalienė juos visus kviečia į savo vasaros rezidenciją netoli Limos ir užtrenkė panosėj duris. Karvedys Darijus įtūžo. Kaip mat sukvietė tautos gelbėjimo komitetą pasitarti. Nutarta buvo rūmus šturmuoti, o šturmo pradžią paskelbti Kazimyro Kuokos tanko šūviu. Šauti būtinai reikėjo tuščiu patronu, mat tautos gelbėjimosi komitetas buvo nusprendęs, kad Daukanto aikštės rūmai bus paversti muziejumi, menančiu tautos skurdintojų prabangą, bet paversta vieša erdve (pavyzdžiui, vėl galės vykti "Paršelių dienos"), tuo tarpu kai Lukiškių kalėjimas ir prokuratūra, kur būdavo kalinami ir kankinami varguoliai, turėjo pagal šį planą būti nugriauti iki pamatų. Taigi, sugriaudėjo šūvis, privertęs išsigąsti drąsiausius tautos skurdintojų ir neteisibės skleidėjų pakalikus. iškankinta minia puolė prie rūmų, pradėjo juos daužyti pagaliais ir plakatais, bei mėtyti akmenis bei tuščius alaus butelius. Labai gerai tam tiko grindinio trinkelės, o nelauktai pasirodęs Zuokas netgi patarinėjo, iš kurios vietos jas imti, kur lengviau lupasi. Rūmų gynėjai beviltiškai gynėsi šaudydami guminėmis kulkomis, myžčiodami vandens patrankomis, bei mėtydami granatas su "Zyklon" tipo ašarinėmis dujomis. Minios įtūžis buvo milžiniškas ir šūviai iš rūmų pusės rimo, o dejonės ir gargaliavimai "pasiduodu!" vis dažnėjo. Atrodė pergalė čia pat. Deja deja. Blogį galima sunkiai nugalėti. jis klastingas dėl to pasinaudojo klasta ir šį kartą. Per patį mūšio įkarštį pasirodė Maltos ordino vienuoliai ir "Caritas" savanorės su puodynėmis sriubos bei keleta rėčkų bambalinio alaus ir siūlė įkaitusiems kovotojams pasistiprinti bei atsigaivinti. Ir paaiškėjo, kad ten buvo visai ne vienuoliai ir ne savanorės, o persirengę pedofilų klanui priklausantys pareigūnai, o į alų buvo primaišyta klofeino. Tad netrukus veik visi kovotojai už tiesą sumigo, o likusius nesunkiai patvarkė suvargę rūmų gynėjai. Tada atvažiavo dengti sunkvežimiai ir gyvuliniuose vagonuose visus išvežė į Dimitravą, iš kur niekad negrįžo (vietiniai žmonės kalba, kad dar ir šiandien galima tenais girdėti sunkių grandinių žvangėjimą, riksmus ir dejones). Tik nedaugeliui pavyko pasprukti ir, bijantis pedofilų persiokiojimo, pabėgo kas į Airiją, kas į Ameriką, ir prisiekė amžinai kovoti su pedofilų klanu, o jei karalienė Dalia ar jos pakalikai kada nors atvyktų į tą šalį - apmėtyti supuvusiais kiaušiniais beigi pomidorais. Numalšinus sukilimą buvo daug kas uždrausta - nešioti ir pardavinėti violetinės spalvos maikes, treningus su trim juostelėmis (pastarųjų kontrobanda visgi atgabendavo iš Kaliningrado), turėti Venckienės portretą, vartoti tokius žodžius kaip "sysalas" (Už tokias zbitkas galėjai likti skaudžiai nubaustas), įteisintas nekaltas tvirkinimas.

Įsisiautėję klanui paklusnūs valdžiažmogiai, paakinti sukilimo sėkmės, siautėjo, tyčiojosi iš tautos toliau, ir netrukus išgriovė visą varguolių kvartalą Neringoje.

Račo invazijos

Tarp tūlųjų sukilimo organizatorių irgi kolaborantų, talkinančių riaušininkams atsiduria monopolistinių ambicijų žiniasklaidos magnatas, narcizų karalius ir absoliutus idiotas - vienintelės Baltijos šalyse naujienų agentūros vadovas. Artūras Račas savo internete kopypastino sukilėlių manifestą su savais papildymais. Gaila, kad kalba ten tik apie valdišką žiniasklaidą, nors akivaizdu, kad maištininkams didelio skirtumo nėra tarp Račo blogo ir kokionors Delfi.